Argas

Pakimba debesys virš lauko dideli
Įspėtum vardą – ežerais pavirstų
Tačiau nė lašo dulkinam kely
Tik pienės pūkas ganosi tarp pirštų

Lengvumo tokio tartumei avis
Vos išginta iš pat olos ciklopo
Gali skaičiuoti iki kol prašvis
Bet viduje kažkas taip smarkiai sopa

Lyg kirstų vėjo kirčiai botagu
Per nuogą šerdį per įskeltą odą
Lyg pats šitoj ugny seniai degu
Nei šalta anei šilta tik vienoda

Pradžia ir pabaiga o kas tarp jų
Tėra tiktai gyvenimo balastas
Paplūstantis saulėlydžio krauju
Šis vejas tarsi peilis išgaląstas

O debesys rupšnoja alkani
Gal dangų gal pušies viršūnę žalią
Kol nebelieka nieko sakiny
Tik lengvas vėjas amžiną birželį

Kai reikia prisirišti prie debesų
Pilvų kad vėl paliktum tamsią olą
Ramybė – štai kas karžygiui – baisu
Kada ginies bet nieks seniai nepuola

Tik dreba vėjy debesys bailiau
Paglostyk baltą papilvę žemėtą
Po tiek kelionių regis pagaliau
Save prarasim bet pasieksim Kretą