Para utiralok 2. Pasirinkimas

Yra toks vaikiškas eilėraštukas,
parašytas, galbūt, kaip tik to paties,
visiems gerai žinomo žydpalaikio
stribo ir vaikų poeto:

Melagis melavo,
per tiltą važiavo,
tiltelis sugriuvo,
melagis įgriuvo.

Mes visi stovėjome iškišę liežuvius
prieš sėdinčių klasės mergaičių nugaras
ir mokytoją K. įraudusiu
veidu.
Vienas mūsų deklamavo minėtąjį
ketureilioką, kiti kaip ir iki tol, toliau
laikė savo iškištus liežuvius.
Vargšas Evaldas turėjo pakartoti
eilutes, nes deklamuodamas
šypsojosi, jo veidas, anot mokytojos
buvo suktas kaip Lapino Reinikio.
Storulis Arūnas deklamavo  net tris
kartus, kadangi tai darė gana
abejingai.
Kai atėjo mano eilė, atrodė, kad galo
nebus. Pirmą kartą aš deklamavau
neaiškiai. Paskui per tyliai. Vėliau
nukąsdamas po pusę žodžio arba po
pusę eilutės. Mano burna nuo ilgo
stovėjimo išsižiojus perdžiūvo,
aš visaip judinau liežuvį ir žandus,
norėdamas, kad išsiskirtų seilės,
tačiau man nesisekė. Liežuvis lipo
prie skruostų ir prie dantų.

- Labai jau neišraiškingai, - pasakė
mokytoja K.

Dar ir dar, deklamuojant devintą kartą
aš tik skleidžiau neaiškius garsus
panašius į čepsėjimą - spragteldavo
nuo gomurio atlipęs liežuvis.
Dešimtą sykį niekas neišgirdo nė
garso. Aš tik žiopčiojau ir žiopčiojau.
Buvo tylu, o aš judinau ir judinau
lūpas. Pavyzdingiausia 
mergaitė ir geriausia klasės skaitovė,
raudonskruostė, papūstžandė Dalia
atsisuko į mane pirmutinė, tada tą
patį padarė blyškioji jos suolo draugė
ir kai kurios kitos mergaitės.
Dalia išsproginusi akis, ir visiškai
nieko nesuprasdama žiūrėjo tai į
mane, tai į klasės berniukus iškištais
liežuviais. Ji ėmė rausti vis labiau ir
mirksėjo vis tankiau.
Mokytoja K mergaičių paprašė
atsisukti į ją. Nepakluso tik Ingrida,
mergaitė piktos kumelės veidu ir
dydžio sulig žirafa. Ji buvo pastatyta
ant pakylos netoli mokytojos K stalo
ir turėjo žiūrėti kurio berniuko liežuvis
pamėlynuos pirmas. Bus laikoma,
kad liežuvio savininkas yra melagis,
kuris ne tik, kad suvalgė saldainius
nuo mokytojos K stalo, bet ir nenorėjo
sakyti tiesos prisipažindamas.
Paskutiniam atėjo eilė deklamuoti
Kriaučiuliui. Tai buvo labai žemo ūgio
vaikis su veido išraiška
panašia ne tai į mano senelio kaliošus,
ne tai į jo apdulkėjusius sandalus
laikomus po lova.
Kriaučiulio akys jau prieš pradedant
buvo raudonos ir vos ištarus "važiavo"
prieš ištariant "tiltelis“, Kriaučiulis
ėmė kūkčioti.
Ingrida pažiūrėjo į mokytoją, tai buvo
vienintelis kartas per visą mokymosi
Brisiaus Galo mokykloje, kai mačiau
ją besišypsant. Tiesą sakant, jos
šypsena buvo vos matoma, lyg
per pūgą. Ji tarė mokytojai:

- Šitas.