Šitas miestas seniai
Įvyniotas į mėlyną tamsą
Nutraukti sakiniai
Senas radijas grojantis Bramsą
Gal ne radijas ten
Bet kampe pastatytas rojalis
Mudviem skirta gyvent
Su laiku prasilenkiant pro šalį
Nuolatos kaip visi
Vėl kas naktį purenam paklodę
Ir naktis nebaisi
Užsimerkus kitaip nei atrodė
Kai per sapną krenti
Lyg į milžino skruosto duobutę
Mudu nesam šventi
Bet išmokę sparnus prisisiūti
Sau prie menčių tačiau
Mudu vis dar nemokame skristi
Vis arčiau ir arčiau
Prie brandos priartėja vaikystė
Prie rojalio lėtai
Ji klavišą tarytumei dantį
Ima klibinti – matai
Kad tyloj mums nelemta gyventi
Mūsų kūnai gražiai
Įvynioti į mėlyną naktį
Kur seni garvežiai
Kur pats metas apkurst ir apakti
Toks likimas ne tau
Taip nevykusiai laikas sutampa
Bet iš tolo matau
Tyliai dardančio garvežio lempą
Šviesos skrieja į mus
Paklausyk kaip krumpliaračiai darda
Šiąnakt vėl per sapnus
Glostei rožę kartojai jos vardą
Jį įspėjau seniai
Byra žiedlapiai vos tik palietus
Lyg trumpi sakiniai
Krinta žemėn pavasario lietūs
Juos natom užrašiau
Melsvas tušas nespėjo išdžiūti
Už rojalį gražiau
Lyjant skamba skardinė dėžutė