Matau save

Aš nekalbu,
kad molio neužtenka.
Jo daug. Netgi per daug,
jei suprantu,
kiek daug gyvos būties
iš jo neišžiesta, nenulipdyta.
Nereik vaizduotės nežinia kokios,
kad mintyse išjaustume didybę,
sumerktą į molį –
net nežinia, ko ten nėra
ar negalėtų būti.

Deja, ir Žodis tyluma apnyksta,
nesugebėdamas išreikšti Žmogumi
neaprėptos tikrovės.

Nereikia pasakot,
kad reikalai tokie jam svetimi –
jau neretai ir pats save
parodau kaip į molį.
Nenauja tai, beje,
kaip ir išlikęs paprotys
grasinti pragaru, jo ugnimi.

O nauja, kad kažkur giliai giliai,
kažkur toli toli
matau save į naują peržiestą,
kuris jau buvusio savęs
net atsimint nenori
ar galgi ir nemoka...