Iš tirščių į tirščius

Dieve, laimink kavą:

pasimetusį Rytą kamštyje –
Neris rūko, užsisukus,
jai dar ne metas tekėti,
jos puokštė – laukinių Žvėryno gėlių,

man dienos pradžia yra eilėraštis,
vakare tik pamatai, kad
visa tebuvo juodraštis.

laimink moterį, kvepiančią kava,
tą seriją, kai mama išgyveno
pirmą meilę,
per televizorių,

prastą ar brangią –
nesvarbu jau dešimtą nakties,
darbo koridoriuose – man taip patinka,
išlaisvina daina apie Tave,
autobusu važiuojantį namo,
sako, jei pasirodytum,
ar aš sutikčiau tapti tikinčia?
kiekviena diena lyg pirmas pasimatymas tau,
taip?

visas kavas, reiškia, ir
vienišas, dviese ir šeimoje,
pirmo karto, pagirių šeštą ryto šeštadienį,
ar penktą nakties rašant interpretaciją
labai gražiam literatūros dėstytojui,
pas mamą, pas draugus ir priešus –
tik kad skalsi būtų, mano kūnas ir kraujas
dilgčiotų.

dienas, kai padaugini kavos
nesvarbiems reikalams ir sprendimams,
ir gailiesi, širdis už tave daužosi į krūtinę,

bet leisk mus sugundyti ir negelbėk nuo nieko.

amžiną atilsį duok
paskutinio puodelio negėrusiems,
kaip jie dabar jausis geriau,
kaip nebebus žmonėmis?

Laimink

ir kafiją,
su truputį stipresniu požiūriu
į pirmadienius visatoje,
šventajam Drogui, nenuostabu,
reikėjo valandėlės sau
toje beprotybėje.

saulę, žalius didelius lapus ir čiabuvius,
kurie skina pupeles, jų prakaitas saldus,
pagalvotum, kad pienas.
aš nežinau, kaip gamina kavą.

bet tikiu, kad labai nuoširdžiai.

ir tą saldų birzgaliuką
iš Makdonaldo, ir atleisk mums mūsų kaltes,
nes mes labai gerai žinome, ką darą.

Laimink paskutinį šaukštelį:

bijai išeiti į gatvę – tuščiais puodukais
skambina, skambina, kviečia į gyvenimą,
kaip sako, davei kuprą, akis, protą,
duosi ir kavos

pertrauką.