Bedugnė žiūri į mus

Mes ant krašto pasaulio nuleidžiame kojas žemai
Lyg sėdėtume dviese ant upės svaiginančio skardžio
Užpustyti seni vėl nuo klyksmo pabunda namai
Ten už lango kieme kaimo vyrai dar gyvulį skerdžia

Kol jo kūną palieka visa gyvasties šiluma
Ir balčiausiam lauke kraujo klanas garuodamas tviska
Taip kas kartą didėja praskolintų metų suma
Ir mažėja vilties kad pavyks tai surinkti ir viską

Sugrąžinti atgal jau praėjusius metų laikus
Ir atrasti visus kas kaltieji ir kas juos iššvaistė
Kai tarp pirštų manų byra sniegas ir šerkšnas trapus
Kol pasaulio krašte šlama švytinti šiaurės pašvaistė

Šilko skraistės spalvotos nors tai tiktai gaisro šviesa
Atsikosti ugnim mūsų saulę prarijęs fakyras
Ir per šaltas pusnis Marija vis dar bėga basa
Paklausyti garsų ir ledėjančios angelo lyros

Ir dabar kai esu šios visatos pačiam pakrašty
Ten kur bėgantis laikas padaro neįprastą vingį
Nuryti kąsniai sniego bažnyčios namai išplėšti
Tyliai braukia stygas mano angelo pirštai sustingę

Ir nuo krašto pasaulio vilnijantis laiko krioklys
Neužtvenksiu to laiko ir vaško iš mirusių bičių
Žvyras paukščių take mūsų žingsniai ir vėl pasiklys
Bet aukštesnė jėga juos iš naujo sujungs lyg netyčia

Lyg netyčia esu lyg per protėvių klaidą gimiau
Lyg per klaidą gavau šitą dieną lyg popierių švarų
Susipynusios širdys vis plaka ramiau ir ramiau
Dingsta du angelai iš visatos regos ir radarų