Kuris kaip abejonės baltas

krentu ant tavo tikėjimo įstatymų
kaip Romos krikščionis ant gladijaus
tie ašmenys jau ne kartą mano protą pervėrė
neklajoti jau daugiau tavo mėlynų akių
žvaigždynų tyruose
visus inkarus iš dumblo išrovei
visos mano minčių grandinės sudaužytos
ir kabo kažkur už plokščios žemės krašto
kosmose
kaip paukštis naktį į tuščią salę įskridęs
vis į aklinas sienas atsitrenkiu
kur tas mėnulio tako plyšys
pro kuri šviečia
nežinomybės spindulys
neradau tos šviesos šioje žemėje
tik randai paliko nuo aklinos sienos smūgių

nukritau ant tavo tikėjimo įstatymų
nuoga krūtine ant gladijaus ašmenų
dar ir tavo erškėčių vainiko jėgą jausdamas
iš visų praradimų prarajų dar skamba
praeities šešėlių lemtinga daina
jie kaip aromatiniai aliejai ir naktys
kaip vynas dar neįrūgęs
norėčiau kažką mylėti už savo galimybių ribos
noriu kai jau norėti negaliu
prasidėti ten kur jau beveik pasibaigiau
ir ten kur manęs nebus
visą laiką būti

kur kojos nenori eiti
aš gal ant kelių šliaušiu
jei rankos manęs neklausys
aš dar galbūt jas sudėjęs  pasimelsiu
dar noriu būti išdidžiu rudenio vėjumi
žiemos retu sniegu
kuris kaip abejonės baltas
tegul visas baimes baltai užpusto vasaris
prieš nusirengdamas prieš pavasarį