nežinojimas

už įlankos į vidurnakčio sapnus
vedė tik siauras takelis
ten paskutinįsyk gėrėm vyną

tamsoje smilko cigaretė ir dvelkė neįkurto laužo dūmais
mintys niaukėsi tarsi dangus prieš lietų
žodžių pristigo
jie slopo galugerkly bet žadėjo ištvinti upėmis
dar ne dabar o po daugelio metų

paskui  sapnavau tavo blykštantį veidą ir tvirtas rankas
apkabinančias užlietą  sietuvą

mes neišgelbėsim pasaulio
nujaučiau tai
bet pakils rūkai ir tavo  rankos švelniai paglostys skruostą

atsileis mazgas gerklėje
ir suprasiu kad nieko nebuvo
buvom tik mes
išplakti nelaukto lietaus
ir pasimetę tarp
vėjo dvelksmo
ir bežodės tylos

nusikeiksiu
nežinojimas irgi likimas