Sūkuriuojant į niekį

stovim dviese
kurti vienatvėje
apsigaubę medinėm
mantijom
tavo rankose
skeptras vystantis
mano galvai
karūna veržianti

išsikvėpę
lyg geliančių
panagių
negyvi viens kitam
siluetai
prabangiu abažūru
užkloti
šitie metai
išklydo
verkšlendami

be mėnulėj tamsoj
šviesos lūžčioja
sūkuriuojant į niekį
karštlige
neramiais keliais
vaiduokliškais
slepiam savo akis
apšašusias

nusisuk
nuo prisvilusio
pažado
aš vis tiek neišdrįsiu
užmigti
sunkiasvoriais
šešėliais plevenant
prie be žynės
šventyklos
kitoje pusėj ryto
nepažinto stebuklo
lauksiu
pasmerkta gyventi
užkimusi