Laimės atkerėjimas 2

Pažinau  tave –
Vaikystėje,
Pokario  metais.
Buvai  mėtiniuose  saldainiuose,
Kurie  tirpo
Tėvo  kišenėje,
Susimaišę,
Su pigia  karčia  taboka.
Pamačiau – motinos  akyse,
Kai brolis
Grįžo  atostogų.
Buvai  žemuogių  stiklinėje.
Dainose,  kurios
Skambėjo  vakarais.
Knygoje,  kurią
Tik  perskaitęs  užmigdavau.
Mano  neišsenkamos
Vaizduotės  šulinyje.
Pirmajame prisilietime,
Kuris  neišvengiamai,
Kaip  lietus  gegužyje,
Žydint  kaštonams –
Netikėtai  užklupo.

Nors  svajojau
Ir  ruošiausi
Tam  įvykiui
Ne  vienerius  metus –
Kaip  skrydžiui  į  kosmosą.
Kai  vis  saldesnis
Darėsi  pabučiavimas,
Jaučiau  lyg  žvėris,
Nujaučiantis  mirtį –
Prarasiu!..
Nieko  nedariau…
Per  savo  išdidumą –
Išmokau  gyventi
Be tavęs.
Tik  praktiškoji
Tavo  sesuo – sėkmė –
Ištikdavo  mane
Lyg  stichinė  nelaimė!
Praeidavo 
Kaip jos padariniai…
Ar  dabar  turiu –
Ramią,  kasdienišką,
Neišvengiamą
Tarsi  rytmetis,
Tarsi  mano pavargusi
Širdis
Ir protas,
Kuris  tave  sukuria?
Tokia  daraisi  įprasta,
Jog atrodo –
Iš  viso  nėra.
Jeigu  nebūtum,
Stipriau  jausčiau
Tuštumą,
Jau  negalėčiau
Be  tavęs  gyventi…