Kelionė traukiniu rudenį iš Kaišiadorių į Vievį

Anapus lango blizgesio... įgrisęs,
tiksėjimą menąs tvoros lentelių žingsnis
ir lapų kamufliažinis desantas.
Dienoj – minučių vėlyvumo krizės
gilėja, pasekmės nedings, nes
ruduo neįpusėjo. Šviesai – centas.

O akiai – valdiškos peizažų siuntos.
O burnai – lašas dvidešimt devintas.
Burna pažįsta jį, absentas.
Ir puikiai smelkiasi vidun tos
absento sferos. Išdžiovintas
vidus pabunda tartum pastuksentas.

Taip. Traukinys šiek tiek per greitas.
Tvora kitoj stotelėj – grotos.
Pati stotelė iš dangaus nukritus...
O ir iš laiko. Kaip gerai tas
miestelis tarp kalvų sugrotas
lyg vakaro kalvoms jis būtų rytas.

Anapus lango blizgesio – aptemo.
Grįžimas lėtas į intymų
pasaulį memų ir fantomų.
Kas aš, paklausėt? Kapitonas Nemo.
Jūs šypsotės. Jus juokas ima.
Juoke netrūksta deguonies atomų.