Iš praeities

Išnaršyk praeities atminimus po žodį, po raidę,
Sakiniais apkaišyk tu vienatvės sušutusį guolį,
Ten virš mūso galvos vien kregždutės pamišusios skraidė,
Vienuolyne senam  meldės jaunos ir gražios vienuolės.

Užrakinom duris mes į bokštą, kur rankos nesiekia,
Kur svirpimas žiogų nenutyla lig vakaro šito,
Padalinam  perpus ir laukimą, ir atriektą riekę,
Ir sugrėbstom lapus, kur netyčia nuo medžių nukrito.

Vėlumoj už kalvos supsis vėlės skandintos  rūkuose,
Ir sapnuosis žirgai sutemų neaprėpiamų guoly,
O  žvaigždynai žibės vaidilučių paskendę plaukuose,
Ir mėnulis iškils lyg senelės mielinis raguolis.

Nežinosim, kodėl taip graudu, lyg po šermenų būtų,
Praus dangus lietumi, o gal ašarom gairintom vėjo,
Vyrai kelkraščiu eis, kaip kad ėjo kadais iš rekrūtų,
Dainos tylą praplėš, niekada taip gražiai  neskambėjo.