Karolis

Jis tikrai labai gražus. 1–0, tiek teįskaitau, pasiimu vis tiek savo naudai.

Pamiršau, ką darau, aš išdirgus nuo saulės:
net tos, kur nepasirodo, bet vis tiek geidi paunksnės,
kuo atokiau, kuo daugiau pasiruošti –
neaišku, kiek tai dar atims laiko ir ar atims laiką.

Agonija, pasakyčiau, ristis akmeniu į kalną,
bet ką čia aš – kai šunims dalino veisles,
– jau turėjau landumo, tryniaus, kur nereikia, –
tai gavau kalės – išauginti vaikus:
sulaukėjusių durnelių krūvą ir Romą.
Visa kita atėjo savaime. Gi kas ir skirstė
tuos puskraujus jau čia, prie kojų, į skalikus,
liūtų žudikus, aviganius, kišeninius,
vedlius, draugiškus, protingus ir prieraišius?

– O tu, Karoli, ne toks, ne aš tave auginau. –

Ir nežinau, kaip jam pasakyti, kad dega kakta,
klejoju jau metus, be kvapo ir be garbės,
matosi nematomi miestai,
– taip, tai intertekstas, Karoli, tu neskaitai ir neskaitysi,
o aš galvoju, kad dar kada tau viską apsakysiu, –

kad regisi tuneliai, neatidaryti gyventojams:
štai jie geria kavą, vaišinasi, šoka ir stojasi eiti,
bet lūžta keliai, blankūs miražai – tik dirgina nosį,
kaži koks nesavas kvapas,
lūpos – bičių sugeltos, išpampusios, drėgnos ir karčios,
– bet ragauk, ragauk, Karoli!, kol dar yra,
nes bausmė ne tau, tai visiems kitiems, o tu eik ir eik.

Tau nuodų niekada nepribersiu, – aš galiu šimtą metų palaukti,
tokios, kaip aš, nemiršta, mums šito tiesiog nebereikia.