Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Tai vis per tą, kuris ant kalno

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


(Autorius Neberijus) „Nežinia kada jis pastebėjo, kad viskas turi dvi puses“ 

  – O čia kas? Paukštukas? Iš kur? Tokio nematęs.
  – Bent jau tu, Pranuci, nekalbėk nesąmonių. Kartu Visatą kūrėm. Jeigu ji ir be mudviejų paramos būtų atsiradusi, tai – ar tokia? Dabar gera ir paukštuku būti netgi žinant, kad vis tik  labiausiai esi reikalingas katinui. Neišgrauš jis manęs.
  – Aš turbūt labai pavargęs, paukštuk. Ir  smegeninėje tamsu, kad, regisi, ir balana negeba įsidegti.
– Yra taip, kaip iki šiol reikėję. Nesiskųskim dėl to, kas ir kaip. Tiek košės suvalgę, kad... oho! oho! Ištversim.
  Paukštukas nedidelis, o atrodo, kad visa aplinkos gyvastis gyvena iš jo burnos. Jeigu nebūtų jo, kažin į ką galėčiau atsispirti? Į randą ant smilkinio, kuri jau irgi užmiršęs buvau? Jeigu ne Pro (proza), nemanau, kad ir jį būčiau sugebėjęs atrasti. O paukštukas... Taip, esu pavargęs, paukštuk, kad ir balana smegeninėje neįsidega.
  – Mąstyk galva, o ne užpakaliu, – atsiminė  nesmagus Pro patarimas ir jos paduotas euras, kurio, pasak jos, gali prireikti, nes, „Dievo keliai nežinomi, kaip, beje, ir Velnio. “ Tuomet taip pasakyti Pro žodžiai neužkliuvo. Ir turbūt nereikėtų dėl to stebėtis, nes pagaliau aiškėjo būtent TAI, ką visi žino ir  supranta, tik aš vienas kažkodėl ne: Poe nesugrįš į Pastriekę prie paruošto sutiktuvėms stalo su ant jo  padėtu puodu. Valio! Šaunu! kad toks yra. Tačiau kaip parodyti į save, išėjusį laimėti konkursą, kuriam viskas priimtina, viskas normalu, tinka, tik ne Poe (poezija).    
  Štai ir jaučiu, kiek daug netikro, niekšybės manyje. Ar reikia stebėtis, kad visas pasaulis traukias, tolsta nuo manęs, kaip besiplečianti Visata nuo Ypatingo (Singuliarinio) taško. Ir iš tiesų, o ką daryti, jeigu ten tokia savivalė, kad netgi mokslui savimi pasilikti neįmanoma, nebent tik konstatuoti, kad Singuliariniame taške fizikos dėsniai neveikia, todėl Visatos kilmė lieka iš esmės nepažini mokslui.
  Savyje taip tuščia, taip nyku, taip nesuprantama ir šit išgirstu – ogi paukštukas. Kartais ir mane  pakalbina, bet neatrodo, kad taip todėl, jog reikia kažko pasiklausti ar pasakyti. Ne. Paukštukas gi ir kalbėjimas jam tolygus čiulbėjimui.
  – Valgom košę, o atrajojam – ką? Atrodytų  lyg  nežinom, lyg nenorime pastebėti. O pagalvokim,  abu pagalvokim, ko verti atsirandantys paveikslai. Iš  kur  jie? Kodėl  jie? Ir regis  netgi nelabai svarbu, kodėl taip atsitinka. Esą, tegu  jis, Dzievulis, tuo rūpinasi.
  – Betgi kaip tu gražiai čiulbi, paukštuk, manau, kad ir pats nežinai. Iki mirties galėčiau tokį tave girdėti.
– Nebus mūsų mirties, Pranuci, ne bus, – atsiliepė  paukštukas. – Beje, netgi  matydamas, kad puodas  pasilikęs be košės, nemanyk, kad jis tuščias. Ne  šiaip tarta „gera vieta tuščia nepasilieka“. O aš tau asmeniškai dar ir taip pasakysiu: ne šiaip atsitikę, kad nors mažas, o ne vieną didelį už nosies vedžioju. Neapsirik, Pranuci, matydamas  mane danguje. Mane ten regi veidrodyje.
    – Smagu matyti tave tokį. Kažką  lyg ir mąstyti, O ką  –  nesuvokiu. Gal mažai košės iš  puodo  kabinęs?
  – Mes dar pasidarbuosime prie jos, – prie jos. Norėčiau, beje, kad  nepasimanytų,  jog šiuose  namuose svetimas. Jau nusibodo žaisti su katinais.  Ateinu į  rimtesnį darbą. Namo grįžtu Pranuci.   
  Žiūrėjau į paukštuką ir žinojau apie jį tik tiek, kad jis gražus, mielas, šiltas, nepaisant kad nei karto nepaliestas mano rankų ir, regisi, nereikia prisipažinti, kad vaikštinėjame po lemtį, į kurią atėję pabūti ir pačiulbėti iš tų pačių kažkieno mums paliktų tekstų. Buvau tikras, kad visa tai žinau, o iš  kur ir kaip... Svarbu, kad žinau.
  – Per savo kraują, Pranuci, – vėl paukštukas. Šįkart kaip sufleris, pačiulbėdamas kažką iš pamiršto. Ką? Pasijutau pastabesnis, nes netikėtai suprantu, kad ir danguje būdamas, o paukštukas  praradęs skrydį. Tupi ant nedidelės vaismedžio  šakelės. Nektarino? Jeigu ir sapne, vistiek taip neturėtų būti. O ir mano akių lėliukės (vyzdžiai) it kulkos įsispoksoję pro dvivamzdžio tūtas tiesiu taikymu apkabino mažytį paukštuko kūnelį. Visas dėmesys tik jam. Netgi vaismedžio šakelė palikta už taikinio.
  – Bėk, skrisk, krisk, daryk ką nors, mažyli, tik netupėk. Nušaus. Katinai nepagavo, bet kulka – ne katinas. Ir Dievas nepadės, – it viesulas pašoko vidujinis nerimas – Nepadėėės, mažuuuuli!...
  – Dzieduli, dainuok. Mums reikalinga Poe (poezija). Labai reikalinga, – smagiai atsiliepė paukštukas ir lyg jau ne jis, o pargrįžęs iš amžinybių Virgilijus Noreika. Tačiau – ne, ne. Tai irgi buvo tas pats mažylis paukštukas, nupūpęs ant nektarino šakelės  danguje, toks dainai ištikimas, kaip Virgilijus Kęstutis Noreika.

Aš nesakau,
kad negebu – į mūšį be tavęs.
Aš tik žinau, kad be tavęs numirt nemoku.
Tu – sargas angelas,
tu – mano džiaugsmas,
tu – ašara akių mielų.

Atrodytų, jog tiek pakanka,
kad perteklius jausmų
nejauktų išminties,
tačiau ir tiek šiandieną neužtenka –
tavim prakeikiu,
tavimi apglostau,
tavimi, širdie,
į dangų ir jį pragarą siunčiu.

Ir nieko nuostabaus
jei kartą, kitą ir į Dievą
it tuščią vietą akmenį metu...

Niekuomet anksčiau nei paukštuko matęs, nei jo dainos girdėjęs, tačiau atrodė, jog ūmai sužinau,  kad jeigu  dainininkui privalu dainą nutraukti, turint laisvę pačiam pasirinkti jam skausmingiausią vietą, tai „popieriai“ (reikalas)  atrodo taip: arba aš vienas dainavau ir  buvau pritrenktas vienu ypu, arba dainavau su paukštuku ir buvome abu tuo pačiu ypu pritrenkti. Kojos per kelius pradėjo linkti, pasaulis  siūbuoti, iš daugiaaukščių pabiro tinkas, o smegenyse spengia nuo Vilniaus iki  Kauno su  epicentru Kaišiadoryse. Ir visi, kaip susitarę, vis pakartojant kaip varpas „zvaną“.
  – Tai vis per tą, kuris ant kalno...
      ...........................................
 
  Ant kalno? Išprotėję ar ką, pamąstau, nesurasdamas aplink Kaišiadoris nei vieno aukštesnio kalnelio. Tačiau ar dzyvai, jeigu taip ūmai  skaudžiausioje vietoje nutrūksta žmogaus giesmė. Argi dzyvai (dyvai) pagaliau, kad ir paukštukas atsiranda šalia ir kone man į ausį:
  – Dzieduli, seniai norėjau patapti pinigu ir – ką pasakysi? Numesk mane tokį ir katinui po nosimi, o jis, vargšelis, tik „miau, miau“ ir bruka savo uodegą tarpukojyje. Na, katinas tegu, ne ypatinga persona. Tačiau ne tik jis. Netgi „Rašyk“ nesusiranda geresnio partnerio savo žaidimams, netgi Pro.  Betgi pats girdėjęs, ir ne kartą, kaip ji:
  „Kas pasakė, kad Rodakinos nektarinai – po eurą!?
  – Tu, paukštuk, ne danguje? Netgi ir ne ant kalno? – stebiuosi ir aš?

2020-08-27 08:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-05 09:06
Tiffany neskaitant šuns
Tas pats per tą patį. Man nuobodu.
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-01 17:40
Luttute
Nelabai tikras dėl teksto atitikimo konkursui.
Čia dienoraščio lapas ar sapnas vidudienį? Išsiblaškau beskaitant, vientisos istorijos neįžvelgiu, tik interpretaciją, tai
3,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-29 19:55
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Pavadinimats kaip pavadinimats... Kitkits mano, kad nevertats pavadinimats to plet... kats jau tia tokio tame pavadinime ats netsuprantu? Hm.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-28 13:33
neberijus
Nesjaudink kai sprogs tavo singuliarinis taškas - bus kalnai ir Kaišaidoryse. Jaučiu daug tu dar čia ir poe ir proze. 5 prisprogdinsi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 22:50
Damastas
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 20:00
languota
pačiulbėti  tekstais 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 19:16
laskraduškė
bet*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 18:57
laskraduškė
blet koks geras pavadinimas!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 11:09
varna
lb čia (ctt): „gera ir paukštuku būti netgi žinant, kad vis tik labiausiai esi reikalingas katinui"...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-27 10:08
Pranas
Jau pats regiu, kad ne visas klaidas išžvejojęs. Atsiprašau. Nors  ir stengiausi. Nemiela ir man perskaityti nupūpęs (nutūpęs) ar pabaigoje teksto pamatyti klaustuką(?).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą