Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
(Autorius Neberijus) „Nežinia kada jis pastebėjo, kad viskas turi dvi puses“
– O čia kas? Paukštukas? Iš kur? Tokio nematęs.
– Bent jau tu, Pranuci, nekalbėk nesąmonių. Kartu Visatą kūrėm. Jeigu ji ir be mudviejų paramos būtų atsiradusi, tai – ar tokia? Dabar gera ir paukštuku būti netgi žinant, kad vis tik labiausiai esi reikalingas katinui. Neišgrauš jis manęs.
– Aš turbūt labai pavargęs, paukštuk. Ir smegeninėje tamsu, kad, regisi, ir balana negeba įsidegti.
– Yra taip, kaip iki šiol reikėję. Nesiskųskim dėl to, kas ir kaip. Tiek košės suvalgę, kad... oho! oho! Ištversim.
Paukštukas nedidelis, o atrodo, kad visa aplinkos gyvastis gyvena iš jo burnos. Jeigu nebūtų jo, kažin į ką galėčiau atsispirti? Į randą ant smilkinio, kuri jau irgi užmiršęs buvau? Jeigu ne Pro (proza), nemanau, kad ir jį būčiau sugebėjęs atrasti. O paukštukas... Taip, esu pavargęs, paukštuk, kad ir balana smegeninėje neįsidega.
– Mąstyk galva, o ne užpakaliu, – atsiminė nesmagus Pro patarimas ir jos paduotas euras, kurio, pasak jos, gali prireikti, nes, „Dievo keliai nežinomi, kaip, beje, ir Velnio. “ Tuomet taip pasakyti Pro žodžiai neužkliuvo. Ir turbūt nereikėtų dėl to stebėtis, nes pagaliau aiškėjo būtent TAI, ką visi žino ir supranta, tik aš vienas kažkodėl ne: Poe nesugrįš į Pastriekę prie paruošto sutiktuvėms stalo su ant jo padėtu puodu. Valio! Šaunu! kad toks yra. Tačiau kaip parodyti į save, išėjusį laimėti konkursą, kuriam viskas priimtina, viskas normalu, tinka, tik ne Poe (poezija).
Štai ir jaučiu, kiek daug netikro, niekšybės manyje. Ar reikia stebėtis, kad visas pasaulis traukias, tolsta nuo manęs, kaip besiplečianti Visata nuo Ypatingo (Singuliarinio) taško. Ir iš tiesų, o ką daryti, jeigu ten tokia savivalė, kad netgi mokslui savimi pasilikti neįmanoma, nebent tik konstatuoti, kad Singuliariniame taške fizikos dėsniai neveikia, todėl Visatos kilmė lieka iš esmės nepažini mokslui.
Savyje taip tuščia, taip nyku, taip nesuprantama ir šit išgirstu – ogi paukštukas. Kartais ir mane pakalbina, bet neatrodo, kad taip todėl, jog reikia kažko pasiklausti ar pasakyti. Ne. Paukštukas gi ir kalbėjimas jam tolygus čiulbėjimui.
– Valgom košę, o atrajojam – ką? Atrodytų lyg nežinom, lyg nenorime pastebėti. O pagalvokim, abu pagalvokim, ko verti atsirandantys paveikslai. Iš kur jie? Kodėl jie? Ir regis netgi nelabai svarbu, kodėl taip atsitinka. Esą, tegu jis, Dzievulis, tuo rūpinasi.
– Betgi kaip tu gražiai čiulbi, paukštuk, manau, kad ir pats nežinai. Iki mirties galėčiau tokį tave girdėti.
– Nebus mūsų mirties, Pranuci, ne bus, – atsiliepė paukštukas. – Beje, netgi matydamas, kad puodas pasilikęs be košės, nemanyk, kad jis tuščias. Ne šiaip tarta „gera vieta tuščia nepasilieka“. O aš tau asmeniškai dar ir taip pasakysiu: ne šiaip atsitikę, kad nors mažas, o ne vieną didelį už nosies vedžioju. Neapsirik, Pranuci, matydamas mane danguje. Mane ten regi veidrodyje.
– Smagu matyti tave tokį. Kažką lyg ir mąstyti, O ką – nesuvokiu. Gal mažai košės iš puodo kabinęs?
– Mes dar pasidarbuosime prie jos, – prie jos. Norėčiau, beje, kad nepasimanytų, jog šiuose namuose svetimas. Jau nusibodo žaisti su katinais. Ateinu į rimtesnį darbą. Namo grįžtu Pranuci.
Žiūrėjau į paukštuką ir žinojau apie jį tik tiek, kad jis gražus, mielas, šiltas, nepaisant kad nei karto nepaliestas mano rankų ir, regisi, nereikia prisipažinti, kad vaikštinėjame po lemtį, į kurią atėję pabūti ir pačiulbėti iš tų pačių kažkieno mums paliktų tekstų. Buvau tikras, kad visa tai žinau, o iš kur ir kaip... Svarbu, kad žinau.
– Per savo kraują, Pranuci, – vėl paukštukas. Šįkart kaip sufleris, pačiulbėdamas kažką iš pamiršto. Ką? Pasijutau pastabesnis, nes netikėtai suprantu, kad ir danguje būdamas, o paukštukas praradęs skrydį. Tupi ant nedidelės vaismedžio šakelės. Nektarino? Jeigu ir sapne, vistiek taip neturėtų būti. O ir mano akių lėliukės (vyzdžiai) it kulkos įsispoksoję pro dvivamzdžio tūtas tiesiu taikymu apkabino mažytį paukštuko kūnelį. Visas dėmesys tik jam. Netgi vaismedžio šakelė palikta už taikinio.
– Bėk, skrisk, krisk, daryk ką nors, mažyli, tik netupėk. Nušaus. Katinai nepagavo, bet kulka – ne katinas. Ir Dievas nepadės, – it viesulas pašoko vidujinis nerimas – Nepadėėės, mažuuuuli!...
– Dzieduli, dainuok. Mums reikalinga Poe (poezija). Labai reikalinga, – smagiai atsiliepė paukštukas ir lyg jau ne jis, o pargrįžęs iš amžinybių Virgilijus Noreika. Tačiau – ne, ne. Tai irgi buvo tas pats mažylis paukštukas, nupūpęs ant nektarino šakelės danguje, toks dainai ištikimas, kaip Virgilijus Kęstutis Noreika.
Aš nesakau,
kad negebu – į mūšį be tavęs.
Aš tik žinau, kad be tavęs numirt nemoku.
Tu – sargas angelas,
tu – mano džiaugsmas,
tu – ašara akių mielų.
Atrodytų, jog tiek pakanka,
kad perteklius jausmų
nejauktų išminties,
tačiau ir tiek šiandieną neužtenka –
tavim prakeikiu,
tavimi apglostau,
tavimi, širdie,
į dangų ir jį pragarą siunčiu.
Ir nieko nuostabaus
jei kartą, kitą ir į Dievą
it tuščią vietą akmenį metu...
Niekuomet anksčiau nei paukštuko matęs, nei jo dainos girdėjęs, tačiau atrodė, jog ūmai sužinau, kad jeigu dainininkui privalu dainą nutraukti, turint laisvę pačiam pasirinkti jam skausmingiausią vietą, tai „popieriai“ (reikalas) atrodo taip: arba aš vienas dainavau ir buvau pritrenktas vienu ypu, arba dainavau su paukštuku ir buvome abu tuo pačiu ypu pritrenkti. Kojos per kelius pradėjo linkti, pasaulis siūbuoti, iš daugiaaukščių pabiro tinkas, o smegenyse spengia nuo Vilniaus iki Kauno su epicentru Kaišiadoryse. Ir visi, kaip susitarę, vis pakartojant kaip varpas „zvaną“.
– Tai vis per tą, kuris ant kalno...
...........................................
Ant kalno? Išprotėję ar ką, pamąstau, nesurasdamas aplink Kaišiadoris nei vieno aukštesnio kalnelio. Tačiau ar dzyvai, jeigu taip ūmai skaudžiausioje vietoje nutrūksta žmogaus giesmė. Argi dzyvai (dyvai) pagaliau, kad ir paukštukas atsiranda šalia ir kone man į ausį:
– Dzieduli, seniai norėjau patapti pinigu ir – ką pasakysi? Numesk mane tokį ir katinui po nosimi, o jis, vargšelis, tik „miau, miau“ ir bruka savo uodegą tarpukojyje. Na, katinas tegu, ne ypatinga persona. Tačiau ne tik jis. Netgi „Rašyk“ nesusiranda geresnio partnerio savo žaidimams, netgi Pro. Betgi pats girdėjęs, ir ne kartą, kaip ji:
„Kas pasakė, kad Rodakinos nektarinai – po eurą!?
– Tu, paukštuk, ne danguje? Netgi ir ne ant kalno? – stebiuosi ir aš?