Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Iš Gogo
teleportuokimės nektarinus - teleportacijos taškai nektarinams
2020-06-16
Nuo mažens domėjausi technika. Nepasakysiu, kada tai prasidėjo. Gal ankščiau, o gal tada, kai iš Vilniaus į mūsų kaimą pensininkai atsikėlė gyventi. Jis - inžinierius programuotojas, ji – irgi prie meno. Nusipirko namelį ant kalniuko, prie ežero, pasitvarkė, pakabino lėkštę virš stogo ir nukreipė ją į mūsų vienintelio Švilpiuose daugiabučio langus.
Ech jūs, iš akių matau, netikite ufonautais. O aš tikiu, ir ne tik jais.
Pirmi požymiai pasirodė, kai žmona taip išmoko ryžius išvirti, kad kiekvienas grūdelis – atskirai, ir be jokio riebalo! Beveik be jokio riebalo! Anksčiau nemokėjo – dabar išmoko… Sako, mano smegenims sveikiau, mažina sklerozę. Žinau, taupo, šelmė.
Jeigu ji mano, kad pasiuntė mane į parduotuvę atnešti litro aliejaus, bet man už visus pinigus tik pusė litro išėjo, ir pinigų aliejui kaip ir neliko – tai jau man sklerozė?.. Viską prisimenu: ir kad degtinėlė buvo šviežia, ką tik išpilstyta... Aš mėgstu, kad ji būtų šviežia – žymiai pigesnė, ir įpila pagal pageidavimą, ir atsiskaitai už ją kokia nori natūra.
Tiesa, pamiršau – košė… Kabinu aš ją paryčiais, kur ne kur jautienos gabaliukai matyti, ir tai gal kokie su kempinlige – atseit, plovas? Nebijau, aš jums pasakysiu, tos kempinligės. Jeigu bus reikalas, mane draugužiai ufonautai išgydys. Jeigu bijote, galite drąsiai man tokią mėsą atiduoti – nebrokysiu.
Aha, kur čia aš?.. Aha, tai kabinu aš tą košę, ranka dreba, ir klausau. Ir girdžiu, lyg rusiškos trikinkės varpeliai skambėtų – košė “zvanija”. Pakeliu šaukštą į akių lygį –“zvanija”, kaip ministrantas per mišias. Apverčiu šaukštą: kaip į būgną krenta ryžių grūdai į dubenį.
Nesigiriu. Visko gyvenime buvo: ir baltus siūlus į kamuolį vyniojau, ir velniuką su musių mušekliu nuo fikuso vaikiau, kai tas nuo lapo ant lapo šokinėjo… Vėliau man vienas draugelis paaiškino, kad ant fikuso lapų, sienos apmušalų velnių patelės šokinėja, o patinai tai daugiau tamsaus tono paltus, švarkus ir išgertus butelius mėgsta.
Bet aš vis nukrypstu. Nežinau, ar nuo tos kaimyno lėkštės švitinimo, ar todėl, kad kritau iš kombaino žemyn galva rugių lauke po pabaigtuvių, ir tiesiai į akmenį! Vėl jums neaišku, matau?.. Pabaigtuves mes visuomet ankščiau atšvęsdavom, po to darbus užbaigdavome, tokia partinė linija buvo. Ir neerzinkite jūs čia manęs – nepasakosiu jums apie tą liniją, jos, būdavo – neperžengsi… Gana jau man – kad košė “zvanija”, o čia dar žmona karštų žarijų papylė. Šaukia: “Išeik, Juozai, pažiūrėk, kaip mūsų daugiabučio sienos aplink langus suskeldėję. ”
Išeinu, žiūriu – skylės, kad net pirštai lenda.
– Sakiau tau – tapetus gražiau klijuok, – rėkiu ant žmonos. Tai vis per tą, kuris ant kalno. Naujas kaimynas mus čia su savo antena švitina, veikia mane radijo bangom.
Išsiraunu kuolą – ir kas vėliau buvo, neatsimenu: lyg šunys apkandžiojo, lyg mano draugai ufonautai su baltais chalatais kažkur vežė, nešė?..
Pabundu. Aplink žmonės. Ant stalo košė garuoja. Šita tai jau “nezvanys”. Žinau aš ją. Ligoninė.