Dialogai.

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

„Sustoju ir laukiu. O kodėl? O ko? “ „Stabteliu ir vėl vaizdas po vaizdo it žaibai žegnoja visą padangę“. Citata iš „Visi kartu. Iki vieno“ (autorius Pranas)


***
    Pliaupė lietus. Salė buvo pilna, galbūt liūtis įkalino susirinkusius atsisveikinti, o gal patys žmonės nenorėjo išeiti.

***
    (Jauna šeima.) „Mama, kas čia toks? “ „Tavo proprosenelis“. „Kodėl jis guli užsimerkęs, jo keista spalva“. „Jis, matai... Na, užmigo amžinai“. „O kam mes žiūrim kaip jis miega? Tėti? “ „Jis mirė, sūnuk“. „Aaa.. O kam mes žiūrm kaip jis mirė“...

***
    (Senelių pora.) „Tavo tėvas nepakenčiamas net miręs“. „Tyliau, tu“. „Aš tik kartą šiaip pasakiau, kad jis man skolingas“. „Jo.. 5 eurus“. „O-o va,.. dabar, neša ir neša po penkis, man kaip skuduru... Dabar iš dausų žiūri ir kvatojasi“. „Cit, tu, motera. Kada jis priplanavo“. „Ką? Jis ir savo tėvui skolą išsimokėjo, žinai, paskutinę dalį, kai nespėjo gyvam, tai graban indėjo! ” (Rodomuoju pirštu mosuoja.) „Nusiramink jau, viskas“.

***
    (Moteris.) „Buvo toks smagus tas mano prosenelis, vikrus. Gaila, kurčias. Telefonu pašnekėtume apie įvairiausias istorijas. Bent žinutes būtų mokėjęs rašyti... Liūdna jam buvo. Netikiu, kad dimensija. Apie ką tada vienas ir prisigalvojo“...

***
    (Berniukas). „Prosenelis nemokėjo internetu naudotis. Ot, gaila! Būčiau jam parašęs nemažai savo naujų eilėraščių. Kažkada sakė, kad tokius eilėraščius ir per jo laidotuves negėda būtų skaityti“.

***
    (Senelis iš prieglaudos.) „Kas per laikai atėjo. Kaip kalėjime. Pabandyk išeit be leidimo, seselė iškart bėga rėkdama“ „Negalima negalima“. Kretinas kažkoks, mat, paskelbė „Negalima“. O gal jau nusbaigė anas... kad išleido in pagrabus“.

***
    (Bobutės tarpusavyje.) „Gaila, nesulaukė. Kai cik paskelbė karantino pabaigų, tep ir pasimirė“. „Aha, nesulaukė“. „Morge pasakė, kad nuog vėžio. Ale jam jau ir buvo blogai. Mano antros eilės pusseserės anūkė dirbo toj prieglaudoj“. „Aha aha, šitep? O atrodė toks sveikas drūtas visadu, kap su sidabro šaukštu burnoj gimęs. “ „Tai va, cik nabagas jau kurčias kap kelmas buvo. Nieko beveik nekalbėjo, cik dažnai „rororo“ kartodavo... “ „Ane, šitep, va... šitep... O koks? “ „Gerklų“. „Yyyyy... Dzievuliau“... „Jis, sako, jau visai „kuku“ buvo. Dažnai stovėdavo vietoj, ir nežino kodėl ir ko. Pamiršis viskų. Gal ty persimtė ant smagenų. Da, žinai, rinkdavo kvitukus, kur nuog parduotuvės vėjas atnešdavo kieman. Studijuodavo, kažkų apie svetimus gyvenimus sapaliodavo“. „Vargšas, vaje“... „Dagyveno nabagas, atvargo“... „Tep tep. Vaje. Aukštas dangus jam, Dzievuliau“...

***
    (Du proanūkiai tarpusavyje.)  „Daug žinojo įdomių istorijų apie karą, pokarį“. „Manai, tiesą? “ „Aišku. Tik kas toks agentas Roro buvo? “ „Deja, dabar nesužinosim... “ „Sužinosim, kažkaip sužinosim... “ „Žinai, tu toks užsispyręs, panašus į senelį. Nu, gal ir išsiaiškinsi, žurnalistas visgi“.

***
    „Liksi gyvas prisiminimuose... “

***
    „Tikiuosi mama Tave jau pasitiko ir jūs danguje amžinai laimingi. Tokia jūsų graži ir tragiška meilės istorija... Perduok jai linkėjimus. “


***
    Ryžtingai atsistoją berniukas su užrašų knygele. Išeina kaip į sceną prie karsto ir atsisukęs į salę labai entuziastingai taria: „Mano prosenelis norėjo, kad per jo laidotuves skaitytų eilėraščius ir šiaip savo mintis. Jam labai patiko mano kūrybą, mane nuolat skatino ir gyrė. (Atsiduso.) Paklausykite“.
„Krenta lapai, krenta žvaigždės / Krenta senės nuo suolų. /Gal įpilsit man arbatos, /Nes čia daug labai uodų“.
Kitas.  „Ėjo per kelią kačiukas žvairys / Jam pasivaideno dvigalvis arklys / Kas pasakys, kas atsakys, kodėl jis buvo plepys“.
Ir dar vienas. „Keliamės rytą, kartais popiet. Bet mūsų senelis jau niekuomet! ”

    Visi tyli. Po pauzės iš gilumos pasigirsta: „Amen“. Po to pritariamai: „Amen amen“...

***
    Berniuką pakeičia senukas. Prakalba su užsienietišku akcentu. „Pasisakysiu ir aš, bet iš vietos“. Salė pritariamai sumurma: „Taip taip“...
    „Pažinojau velionį nuo vaikystės. Aš – Pifkė. Mano tikrasis vardas nesvarbus, nes tarpusavyje žinojomės iš pravardžių. Susipažinom tolimoj šaly sanatorijoj. Buvo jis tikras išdaigininkas, meistriškai suplanuodavo šunybes ir dar taip, kad niekas galų nesuvestų su mūsų šutve. Po daugelio metų susitikom armijoj. Ir toliau mūsų draugystė nenutrūko. O laikai kažkada buvo sunkūs.. Jis sugebėjo visus narius surinkti. Toks jis buvo. Gudrus, atkaklus. Prisimenu, žvalgyb“... Čia jo žodžius nutraukė staigi pauzė. „Manau, pakaks. Ilsėkis ramybėj, Labusai“. Ir atsisėdo.

    „Amen amen amen“...

***
Stojo ir vienas iš sūnų. „Tėve, visų tavo vaikų, giminaičių ir, manau,  draugų, pažįstamų vardu, noriu atsiprašyti, kad... palikai šį pasaulį... v-v-vienatvėje“. Salėje nuvilnija aimanos, atodūsiai. „Nes... karantino me-metu, mums neleido tavęs, netgi sunkaus ligonio, lankyti. Kaip tu vienas... mes irgi blogai... ... Ką tu apie mus pagalvojai... Dieve“...

„Amen amen amen“..

***
    Kažkokia moteriškė riktelėjo: „Jis buvo mano pirmoji amžinoji meilė“. „Amen amen“. „Ir mano! “ – konkurencingai šūktelėjo kita.

    „Amen amen“.

    Maža mergytė panoro padainuoti dainelę. Po visų pasisakymų ir prisiminimų pasigirsdavo „Amen“. Salėje įsivyravo, kaip nekeista, jauki atmosfera.

***
    Nors laidotuvių diena buvo niūri ir šlapia, bet atrodo visi labai suartėjo. Kažkoks jausmas kaip žaibo kirčiai vertė susiremti pečiais ir glaustis vienas prie kito. Po to tas pats jausmas juos paskatino mesti saujomis žemę, ir, jei duobkasiai neįsimaišytų, jie lyg transo paveikti rankomis supiltų žvyro pylimą.

    Šiame keistame procese nepastebėtas senolis, o  gal kažkieno nebyliai ir pastebėtas, išsitraukė iš kišenės nosinaitę. Išvyniojo iš jos kulką, stipriai suspaudė delne ir užsimerkęs kažką pasakė, lyg maldą užbaigęs žodžiu „Roro“. Po to metė į besipildančią žvyru duobę.

    „Gražios pakasynos“. „Tep tep, “ – pritarusios viena kitai, užsisvajojusios senutės nužliugsėjo permirkusiais batais.

    Jei žmonės būtų geriau įsiklausę, pro griaustinį būtų išgirdę lengvą velionio kikenimą. Niekas neskubėjo nuo kapo, dar stoviniavo panirę prisiminimuose. Tolumoj sumirkusios gervės klausiamai žiūrėjo į minią. Vaizdas po vaizdo it žaibai žegnojo prisiminimų padangę.

***
    „Mamaaa, ar ir aš juoksiuos, kai mirsiu? “