PranasKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Iš Nuar „Rodakinos nektarinai (2020-06-28)
Sustoju ir laukiu. O kodėl? O ko?
Laukiu, nes žinau, kad per tokio laukimo trumpą laiką susikaupia tiek daug, kad visą peizažą nutapyti raidėmis ar liežuviu tiesiog neįmanoma. Tam prireiktų nemenkos knygos. O štai smegenyse? Stabteliu ir vėl vaizdas po vaizdo it žaibai žegnoja visą padangę. Štai ir pabandyk sudėlioti, surankioti zigzagais supjaustytos padangė vaizdus. Betgi reikia, reikia. Ne per sapną į Pastriekę sugrįžo Pro (proza), ne per sapną žinau, kad sugrįžo viena. Be Poe. Taip atsitiko pirmą kartą. Ir ne per sapną iš Pro išgirdau kad:
– Liūdną laiką, dzieduli, Poe (poezija) apturėjo, kad ir paguosti nesugebu.
Niekuomet netikėjau ir nemanau, kad patikėsiu, jog Pro ir Poe galėtų atsitikti blogiau negu gebu įsivaizduoti. Tačiau argi reiškia, kad tokie dalykai man nerūpi, kad ir bet kaip ir bet iš kieno išgirsti? Ir štai muša laikas, kuomet dar kartą žvilgterėjęs į veidrodį ir pasiglostęs pats save, kad būčiau bent kiek ne į archyvinį panašus, pasukau išeiti į šiaurinę Pastriekės erdvę pas sugrįžusią Pro. Nesuspėjau. Dar veidrodyje pamačiau štormu atsidanginančią ją, beje, visai ne tą, kurią bet kada esu matęs ir vis tik žinojau, kad tai ji, Pro. Geriau įsižiūrėti į tokią ją nebuvo laiko.
– Nagi, Carlonavirusai, imk butuką. Taip, taip, taip, imk bučinį. Slenkstis esi šitų namų. Slenkstis. Ir tai tikra, kaip mudvi su Poe, susiėjusios į ProEziją...
– Betgi kur ji? – bandžiau teirautis, tačiau mano lūpos jau buvo apžiotos Pro, o netrukus įtikėjau, kad žinau, netgi matau, kaip ir iš kur atsiranda Visata. Akys užmerktos lyg jų visai nebūtų, paskui... žybt! Ir taip galingai „žybt! “ it Anykščių Puntukas būtų trenkęs, o akyse šviesu, šviesu. Kibirkštimis žaižaruoja visa padangė. Ir toliau, iš už akiračio, prasimuša besikuriančios Visatos atšvaitai, jaučiasi sukrutę, sujudę, dar ir mokslui nepažinti dyvai.
Kai pasijaučiau išsilaisvinęs iš Pro bučinio (kažin, ar išsilaisvinęs?) Visatos kūrimosi procesas neprarado raiškos. Buvau tikras, kad šis dalykas man matytas anksčiau, prieš septyniasdešimt metų. Ten, Šklėriuose, iš kur tiesiu taikymu sužiuręs pietinis Pastriekės departamento langas. Ech, kaip visa tai gyva! Net ir „polutarka“ (automobilis GAZ AA) ir mano šuolis iš jos į nieką... (Atsiprašau; ir mano šuolis nuo „polutarkos“ kabinos laiptelio į snie... snie... sniegą ). Taip gyva, kad sarmata būtų suabejoti, kad nesu įvykio vietoje, kai žiemoje, užsimaukšlinęs ausinę kepurę, sumaniau, pasivažinėti „polutarka“ ir nušokti į nieką. [/i] (Atsiprašau; ir nušokti į snie... snie... sniegą). O iš kabinos girdisi, kad ir joje aptariami Visatos reikalai.
– Ar ne Dievas sukūrė kvantinės fizikos dėsnius, kurie leido įvykti Didžiajam Sprogimui?
– Ne, ne Dievas. Ne tau man kalbėti, gerbiamas Jonai, kad laikas prieš Didį Sprogimą neegzistavo. Dievas neturėjo laiko Visatai sukurti.
O Pro? Atrodo tik ir gyvena sugrįžimo į Pastriekę palaima. Dar neatgavau kvėpavimo, o girdžiu kaip jos pirštai it kutulys, pavaikščiojęs po visą galvą, sustoja ant kairiojo smilkinio.
– Randas? – lyg klausia ji.
– Senas senas, bet randas, – patikina save Pro, bet aš tarytum kitur, kur rando nėra, kur kuriasi Visata. Baisu – ne baisu, bet, Dzievuliau, kad tik nebučiuotų. Bent dabar, bent dabar.
– Fuj, kaip neskanu! – kratosi Pro, palikusi mano lūpas. Ir dar, ir dar – fu! fu! Atsiprašau, Pranuci, bet negi dėl to meluoti turėčiau? – Ir jau šyptelėjusi: – Vis rūpi, Pranuci, kas galėjo lemti Visatos atsiradimą?
– Kad tave greičiau Bobų vasara priglaustų, – atsiliepiau be juokų: – Taigi atsargiau. Vos neuždusinai. Niekaip atsigauti negaliu. – Ir jau po pauzės: – Betgi labas, sugrįžus. Ir prašau, meldžiu daugiau nebučiuok.
– O jeigu atvirai? Visai atvirai.
– Tuomet dek žvakę, kad ir numiręs dar suspėčiau pagiedoti:
Davė Dzievas man protelį,
kad įsėdau į laivelį.
– Betgi kaip tai šaunu! Tačiau dar svarbiau, kad tai tiesa, – išgirdau Pro, tačiau susirinkti save, išmėtytą po visur į vieną, į Savęsp, man dar nepavyksta, greitai pavyko. Netgi ir tą save, nukritusi ant „polutarkos“ laiptelio, palikau „tveriantį“ Visatą. Žiema ten. Automobilio kelias irgi toks, kad nepasakysi koks jis: vienur vėjų nupustytas, kitur – užpustytas. O ir pakelėje nevienodas peizažas – vienur supūstos sniego pusnys, o kitur- balta, balta, bet negilu.
– Ant staliuko prie puodo, palikau eurą, – sako Poe ir pasiteirauja: – kaip manai, dzieduli, ar dar kada susieisim prie jo kaip anais, čigūninių puodų laikais?
– Aš čia. Tu irgi, ačiū die, sugrįžai. Na, o kas atsitiko su Poe? Gal ji užsimiršo ir manęs, o ir savęs ir visų mūsų ieško kažkur. Gal ji anksčiau suprato, kur yra mūsų tiktieji namai. Oi, kaip neįsivaizduojamai toli reikia sugrįžti, kad į juos pareitum. O kodėl aš taip porinu, dar neklausk, Pro, dar anksti, tačiau kai judvi su Poe išvykusios į kosmines ekspedicijas, aš irgi ne tik po Pastriekę, po jos pakampes binzinėju. Ne tik. Kiek tai reikalinga ar nereikalinga, bet... bet... – ir sustojau, dar vis nesiryždamas apsispręsti, ar pasakyti Pro, ko gal ji nepatikės. Nors privalėtų, nors privalo patikėti, nes vis dėlto ji Pro (proza) ir nepasakysi, kad dar mergaitė, užsiėmusi savo žaislas, savo pasakomis.
Užstojusios tylos pirmoji neištvėrė Pro. Ją gi išgirdau irgi tyliai. Taip būtais laikais girdėdavau jau pavargusią motiną, atsisėdusią lovoje taip, kuomet kojos tartum sunertos po savimi ir paslėptos po sterble, ant kurios leisdamasis iš taip poteriaujančios motinos rankų, per sunkų jos laiką leidžiasi ir leidžiasi rožančius. Ir kelionė juo labai panaši į Žemės kelionę aplink Saulę. Kai vienas rožinio poterėlis nusileidžia ant motinos sterblės, kitas tuoj pat kilsteli sugrįžti atgal į rožančių (orbitą) laikančias motinos rankas. Netgi pasimanė, kad ir ji, Pro, irgi kažkur netoli motinos rožančiaus;
– Tik dėl to, kad žinočiau – įsidėmėk, Pranuci, – man gali nesakyti. Žinau, kaip nekantriai tau dabar rūpi sužinoti, kas yra anieji „polutarkos“ kabinoje. Tardamas Jono vardą mintyse prilaikai ir Grigo pavardę. Tą vyrą iš tikrųjų žinai ir labai natūralu, kad protingą žmogų visuomet norisi arčiau turėti. Tačiau ar turi? Ar tavo Jonas ne iš molio, ne iš išmonės?
– O antrasis? Nutuokiu, kad kažkas iš „Rašyk“, bet prisidengęs slapyvardžiu. Ar verta spėlioti?
– Neverta spėlioti. Antrasis, Pranuci, tikrai yra Stivenas Hokingas Irgi fizikas, irgi, Pranuci, tavo bendraamžis. Net ir gimęs sausio mėnesį kaip pats, tik trejais metais vėliau.
– Kad jam Dzievulis gyvam aukštą dangų pasiųstų.
– Jau pasiuntė. Prieš dvejus metus.
Pražiojau burną, o ten irgi:
„ – Mokytoja, kai aš numirsiu, nemeskite manęs iš važiuojančio traukinio.
– Vaike, tu nemirsi. Niekas iš mūsų nemirs. Mes važiuojame namo. Visi kartu. Iki vieno. “
O akyse vis kelias, kelias, nemokantis sustoti kelias, kurio pakelėje kaip prabėgantys geležinkelio stulpai šmėsčioja stalas su ant jo padėtu motinos puodu...
