Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Iš Neberijaus Nežinia kada jis pastebėjo, kad viskas
                    turi dvi puses


  Netyčia paliečiau seniai užgijusį randą ant smilkinio ties kaire akimi. Daug metų su juo, net užmiršęs jį, neatsimindavau, kad toks yra. Tik kai randą apglostė Pro, jis man patapo nelyg katinas, vis dažniau „perbėgantis“ kelią, kuomet jau negali jo nepažinti, negali  nesuklusti – ir vėl, kad jį kur! Ko jam reikia? Kokia siela į jo kailį įsirengusi? Ir jau, žinia, nėra reikalo manyti, kad tai atsitiktinumai. Tačiau šį kartą randą taip suskaudo, kad abejomis rankomis  stvėriausi už galvos, suspėjęs jomis per mirksnį apvaikščioti tą mano vaikystės žieminę ausinę, tą mano šalmą, mano šviesą, mano per šimtmetį nusitęsusį gyvenimą...  Ir tokie prilyginimai mano žieminei ausinei atrodė verčiasi kaip iš neišsenkančio šaltinėlio. Vis į atmintį, į atmintį,  kuri irgi regėjosi – ne tik dėl atsiminimų.
  – Tai bent puodas, a? – per šypsenėlę burbtelėjo,  atrodytų, įnykusi į žaidimą Pro. Jau kelintą kartą ji mesteli į viršų paimtą nuo staliuko eurą ir tarytumei  abejoja laukdama, ar sugrįš jis jai atgal ir saują. Euras sugrįždavo. Eilinį kartą mestelėti pinigą Pro neskubėjo, tačiau tai nebuvo betikslis užsiėmimas –nesunkai jaučiau, kad Pastriekės apartamente kaupėsi įtampa. Nesinorėjo manyti, kad ji kaip nors įtaigotų mane ir vis dėlto atsirado daugiau tikrumos, kad Pro žino manyje daugiau ir orientuojasi ten geriau, negu aš savyje. Negebėjau nuneigti, kad ir jos šypsena man nebuvo veiki. Nors mačiau, žinojau, kad šį kartą ji daugiau temdo, negu šviečia kaip neparuošta ugniai įsidegti balana. Tačiau tai netrukdė dirbti smegenimis. Mąsčiau, kad gal ji, Pro, dėl savęs ar dar dėl kažko kito štai jau ne pirmą kartą prataria: tai bent puodas, a? Neatrodė, kad iš vis reikėtų puodą gerai - blogai ar dar kažkaip minėti. Tačiau vėlgi: gali būti, kad ir puodo reikalus Pro žino daugiau negu aš, sumanęs ir sugebėjęs jį po nemažo gabalo metų užkelti ant stalo. Kaip tada, arba bent panašiai, kaip jį kadais ant stalo užkeldavusi motina. Te niekas nepamano, beje, kad tai paprasta. Man dar vis, netgi jų nekrapštelėjus, tenka apeiti daug dalykų, baiminantis, kad anieji ir manęs neįkeltų į puodą, kuris pajautose labiau panašus į šulinį lig dugno iškelta iš žemės. Gyvai regiu, kai aplink jį iš visų keturių pusių linkčioja svirtys, tai nuleisdamos tuščius šaukštus giliai į vidų, tai pakeldamos atgal juos, prigraibstytus  košės, prie jos laukiančių pražiotų burnų.
    „Aha, tai kabinu aš tą košę, ranka dreba, ir klausau. Ir girdžiu, lyg rusiškos trikinkės varpeliai skambėtų – košė “zvanija”. Pakeliu šaukštą į akių lygį –“zvanija”, kaip ministrantas per mišias“.
  Tai žiupsnelis iš Neberijaus atsiminimų apie jauseną, jam kabinat ryžių košę iš dubens: 
  – Apverčiu šaukštą: kaip į būgną krenta ryžių grūdai į dubenį, – net ir šyptelėti nemoka Jonas. O  ką man daryt? Nebent parašyti nemenką klaustuką, nes vis dėlto puodas – ne dubuo. Tačiau reikalai neretai taip susieina, jog pamatęs puodą ant stalo, suprantu, kad juodasis (kaip čia maloniau pasakius?)  darbuojasi už dubenį, kaip dubuo. Atsiprašau, darbuojasi kaip bliūdas. Taip, taip, kaip bliūdas, kadangi mano krašte, tarkim, parapijoje žodžiu „dubuo“ parodoma į  žmogaus nugaros galugalį, į kaulą ten, į kurį atsirėmęs stuburas. O kad kas nors dubens ieškotų virtuvėse, tai – ne.
  – Bliūūūdas? Betgi tai svetimybė, Pranuci. Negi ir  čia, į literatūrinį tekstą, su juo? – girdžiu priekaištą. 
  Ką bepasakysi? Trukteliu pečiais: turbūt, turbūt. Tačiau yra kaip yra ir net bitutė žino, kad saldžiausio medaus reikia ieškoti „gegučių bliūdeliuose“  Tačiau  būna, kad ir ji, raiboji, netgi žiemą užkukuoja. Žiūriu į puodą ir tik Dievas težino, ką būtent šį kartą pamatysiu, ką išgirsiu. Tyla nepadeda ir niekas nepadeda, kai reikalas atrodo ypatingai ir svarbus, ir skubus.
  – Pro (proza), pasakyk, kad tu ne ministrantas, o mudu abu ne mišiose.
  – Jau vėlu – į mišias, vėlu, – atsiliepė Pro. – Ir daug kas vėlu. Pražiopsojom patys save, Pranuci. Nesugrįš JI čia. Supranti? Ir šiandien, ir ryt - poryt, ir po savaitės, ir kol nesibaigs „rašymo dirbtuvės“ konkursas.
  Man nereikėjo klausti apie ką taip šnektelėjo Pro, kas yra JI. Tiksliau ir aiškiau nereikėję: pražiopsojome patys save. Ir nors ne mišiose, ir nors Pro ne ministrantas, bet „zvanija“.
  Instinktyviai pakėliau dešinę ranką prie smilkinio  ir, įsispyręs jos nykščiu į randą, spustelėjau taip, kad darėsi ne sarmata ir narsu, sugrįžus į save tokį, kaip tada, atsiminti ir stebėti dalykus, atrajojant  suvalgytą košę.
– Jeigu kam juokinga, tai tik – ne man. Pasijuok,  Pranuci. Aš pažiūrėsiu, – pasakė Pro taip, lyg aš jai taip būčiau žodžiais iškalbėjęs. Jeigu ir norėčiau – nesugebėčiau. Pajautos gyvos, tačiau sugauti jas, įkelti į žodį, kad ir dabar, ogi – ne. Tai tik įžanga į pasaulius, kurie žmoguje atsiranda iš  jo suvalgytos košės. O ar atsiranda? O Dieve, prašau, meldžiu tikėti manimi, kad aš tikiu Tavimi...
  – Reikalinga tavo „polutarką“, Pranuci, – išgirdau,  bet tai nebuvo Dievo žodis. Pro (proza) dar kartą sugavo aukštai išmestą ir taikliai atgal ant delno nukritusį eurą. Tačiau dabar jis galėjęs kristi kad ir į  balą. 
  „Polutarką“? Mano? Nuo kada? – suskatau domėtis mintyse. Tačiau ir ten, mintyse, jau irgi nebe taip greitai skubama. Irgi jau nebe...
  – Sakau gi – reikalingos vežėčios puodui išvežti. Ne bet kokios. Kaip tai pagelbės, nežinau. Reikėtų, kad tai būtų „polutarką“.  Ta, tavo... 
  Užsimaukšlinau ant galvos savo ausinę kepurę, tą mano šalmą, mano šviesą, mano per šimtmetį nusitęsusį gyvenimą, mano Visatą... Ir girdžiu, kaip  zvanija  Kabelių parapijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios nedidukė, bet nepaprastai garsi varpinė. Ir ne tik. Visa parapija zvanija, susikaupusi kaip ministrantas per mišias.
  – O Poe (poezija) irgi?
  – Mąstyk galva, o ne užpakaliu, – pykteli Pro ir,  paduodama eurą, – Imk. Gal prireiks. Dievo keliai nežinomi, kaip, beje, ir Velnio.
2020-08-20 11:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-24 18:42
Damastas
Užu tą košę - 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-24 17:22
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-24 15:14
Kelkraščiais
Jaudina daug kas. Ir euro mėtymas, ir randas, ir ausinės paskirties apibūdinimas, ir lemtingasis Dievui adresuotas prašymas... Skaitai ir suvoki, kad greta tokio prašymo - visos Pro ir Poe tėra klapčiukai.

O įdomiausia tai (paradoksalu), kad prozos kūrimui tarnauja ne tik poezija, bet ir... esė, o gal ir dar kas nors.

(Tik už galvos pasakotojas stveriasi, spėju, ne "abejomis", o abiem rankomis. :)) 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-22 20:23
laskraduškė
Tiffany, šitaip vertinant būtų beveik vieni kuolai visur...
Šiame kūrinyje man patinka pats plunksnos valdymas, lengvi ir įgudę riešo judesiai, suprantate?  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-22 19:37
Tiffany neskaitant šuns
Neįdomu. Man neįdomu. Labai nuobodu. 1

Tie, kas mėgsta tokius tekstus, tegul liaupsina juos ir toliau. Nuo to jie man geresni netaps, o jiems netaps blogesni.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 22:38
gogo
1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (4)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 18:00
languota
na štai , suprantu , kad vis tik tekstus turi rašyti brandūs žmonės,išmąstant, lėtai, lyg kabintum paskutinę košę
5 pazvanijimai
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 17:42
twentytwenty
beje , 5
kuriuos nepaskelbiau
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 12:13
neberijus
Ačiū. Atsirado noras dar kartą pazvaninti.5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 12:13
twentytwenty
Tai tik įžanga į pasaulius, kurie žmoguje atsiranda iš jo suvalgytos košės.
Patinka man tekstai, kuriuose du pasauliai susišneka...
pagarba
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą