Tikiu, žinau ir liudiju

Jeigu tai pasaka,
tai ji tik mano – man.
Argi svarbu, kaip kas į ją parodys?
Ne iš peizažo Žmogų suprantu;
jį suprantu iš žodžio.

Man reikia dar pakelt nemenką naštą
ir, nusikračius visą kuo,
kas iki šiol buvau, esu,
apvaikščioti save kaip dvasią
arba kaip sielą bent:
(jas visuomet šalia viena kitos jaučiu,
net ir tuomet, kai prašo pelenų,
kad nemirtį patirčiau kaip dievai).

Jų vis dar bus. Ir ne vien kūno,
bet bus ir kraujo pelenų –
tikiu, žinau ir liudiju
iš tos ugnies,
kuri sudeginusi šitiek daug manęs
ir pelenuose neužgesta. 
Man reiksią dar pakelt nemenką naštą
išvaikščiojant ir pelenus savus.