Rodakinos medaus namai

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

I

Medaus namus jau buvo galima užuosti ne tik Vilniuje, bet ir Palangoje, Šventojoje, Birštone, Druskininkuose.  Didieji miestai nedomino Rodakinos, ji dievino jūrą ir poilsį. Nors pirmasis toks neįprastas viešbutis pasaulį išvydo Vilniuje, miestui tokia garbė teko tik todėl, kad ten gyveno Rodakinos šeimininkai. Šie net nenutuokė, kad jų katė turi verslininkės ūsą.

Nors, tiesą sakant, patys buvo verslininkai ir derybininkai. Paklojo gerą pluoštą eurų dėl tos sūnelio Oskariuko užgaidos kačių parodoje. Iš pradžių savininkė net į kalbas nesileido: Egėjo katė, natūrali veislė – o ar jūs, neišmanėliai, bent įsivaizduojate, ką reiškia natūrali veislė – noriai poruojasi ir lengvai dauginasi! Dvyliktos kartos palikuonė dar nuo tų laikų, kai grafas Mykolas Tiškevičius III užpraeitame amžiuje Biržų majorate užveisė tuziną kačių, pargabentų iš Graikijos. Dovana sau. Visgi pluoštelis prie pluoštelio tapo visą nusveriančiu pluoštu. Pakeliui į naujuosius namus Žvėryne sūnelis realizuotą užgaidą pakrikštijo Rude, nepaisydamas prašymų palikti senąjį vardą. Nekreipdama dėmesio nei į seną, nei į naują vardą, egėja ir toliau save laikė Rodakina ir nė ūso nepakrutindavo į kitokį kreipinį.

***

Katės vadai išpuolė Kretos salos vietovardžiai. Du broliai ir trys seserys: Heraklionas, Lasitis, Samarija, Spinalonga ir ji – Rodakina. Sąmoningai ar nesąmoningai, bet tas vardas jos kraujyje išjudino kadaise protėvių prarastą laisvę ir didybę. Jos tėvas – Cepelinas, motina – Neris. Ech. Seneliai orientavosi į Lietuvą. Egėjos pirmieji kačiukai – dangaus kūnų vardais – savininkės išmainyti į pinigus, iškeliavo kas kur. Šokas, neteisybė. Antriesiems – plėšrūnams, tretiesiems – jūrų gyviams taip pat teko prasilenkti su eurų įplaukomis. Kada tai baigsis?! Kiti Rodakinos vaikai gaus paukščių arba kaulavaisių vardus. O gal bičių arba gėlių – ją tiesiog pasąmoningai traukė prie medaus – nuostabaus kvapo, skonio, tąsios konsistencijos, siūlais limpančio prie ūsų ir letenėlių. O dar ji turėjo paslaptį. Žinojo, kad nektaro skoniui ir kvapui atsispirti neįmanoma. 

Rodakina buvo dar jauna, pasiryžusi dažnai ir gausiai gimdyti. Katė turėjo planą, jai reikėjo savo armijos. Ir Rodakina ją kūrė. Puikiai tiko artimiausia giminė, bet ir pirmą kartą sutiktai Felis catus nesibodėjo aiškinti taip:
– Mūsų protėviai dar prieš atsidurdami šiuose kraštuose turėjo apsčiai proto. Karta iš kartos augome. Dabar suprantame žmonių ir kitų naminių gyvūnų kalbą, išmanome technologijas, mokame rašyti ir skaityti dvikojų žodžius. Tik nedrįstame to parodyti. Taip, esame mažesni ir ūgiu, ir skaičiumi, esame silpnesni. Bet ir tarp jų atsiras, kas mus palaikys. Žmonės susigalvojo gyvūnų teises ir kažkiek jų laikosi, o mes jokių žmonių teisių neprisigalvojome. Aš pirmoji pradėsiu kovą, nes noriu ne tik prisiminimuose turėti savo vaikus, jūrą, nektaro skonį ir laisvę. Man reikės jūsų pagalbos – armijos, ateisiančios iš paskos.

***

Nusistovėjusioje, aptingusioje žmonijos pasaulėžiūroje pirmasis aiškiai regimas metamorfozės daigelis prasikalė prieš metus, rugsėjį. Žvėryne, viename namo kambarių ant sofos išsidrėbusi egėja patyliukais nagu didino gobelene skylę ir ryžtingu žvilgsniu gręžė penktoko Oskariuko, besimuistančio ties namų darbais, pakaušį. Apsisprendė. Krenkštelėjo ir meiliu balsu prakalbo lietuviškai:
– Oskarai, žinau, tu jau didelis vyras, ir mes galime susitarti. Aš tau padėsiu atlikti namų darbus, o tu man prikrapštysi pilną dubenėlį šlapio – kaip tu vadini – ėdalo, pageidautina su tunu. Ir taip kartosime kasdien. O vėliau dar didesnius kalnus nuversime. Beje, nuo šiol vadinsi mane Rodakina, nes toks mano tikrasis vardas.
Ir katė pamerkė vieną akį atsisukusiam, žado netekusiam Oskariukui.

II

Senokai nesilankiau gimtinėje – baigęs koledžą Australijoje iškart į darbus. Žinojau, kad mūsų šalis pirmauja įgyvendindama gyvūnų teises, bet kad dėtųsi tokie dalykai… Tiesa, šen bei ten žmonių kalba prabilę keturkojai pasaulio jau kurį laiką nebestebino. Bet Lietuvoje… Viešbučio valdytojai… Ir dar bendradarbiaujantys su žmonėmis?!

Vos per pusdienį man buvo papasakota daug daugiau, nei įstengiau patikėti. Apie mažų kainų (viskas po eurą! – nuoma parai, baras, suaugusiųjų TV kanalai, šatlas iki oro uosto) ir salsvo medaus kvapo suviliotuosius. Viskas puiku, kiekvienam savo. Bet keli negrįžo namo. Išsiregistruodavo iš viešbučio dieną prieš dingimą, o automobiliai būdavo randami palikti kur papuola, dinguoliams nebūdingose vietose. Siūlo galai visada atvesdavo iki Nectar Inn slenksčių, tik čia netikėtai nutrūkdavo.

Prie nieko negalėjai prikibti. Taip, norite sužinoti? Atvyko… Luktelėkite… Taip, išvyko. Ne, ne, mums labai gaila. Jei tik galėtume kuo nors padėti. Beje, mums irgi bėda! Čia, Nectar Inn. Laisvė auginame kelis mielus mažylius, tai Persikas irgi prapuolė išvykus klientui. Ir Palangos Nectar Inn. Jūra, Šventosios Nectar Inn. Vėjas taip pat pasigedome kačiukų.

Kuo ilgiau galvojau, tuo painiau darėsi. Negali būti, kad Oskaras, mano mažasis broliukas nustebusiomis mėlynomis akimis ir visada netvarkingais plaukais… Kad jis į visa tai įsivėlė. Stop. Staiga mane perliejo nušvitimas. Tada... tą kartą… Tada aš juo nepatikėjau. Vadinasi… Vadinasi, tai tiesa? Tai nebuvo fantazijos!  Na, palauk… Rodakina, regis, toks tavo vardas? Paskutinį kartą prieš dvejus metus, kai lankiausi, jau buvai pas brolį, man  įdrėskei ir pažadėjau, kad mes dar susitiksime… kitomis aplinkybėmis. Viskas pasikeitė žaibiškai. Tėvai perleido namą, išsikraustė kitur gyventi!  Ar gali būti, kad tai tavo darbas? Būtinai, būtinai apsistosiu tavo viešbutyje.

***

Viskas prasidėjo taip, kaip man pasakojo dar tebesant Australijoje. Dabar pažįstamomis gatvėmis ėjau į tolydžio stiprėjantį medaus kvapą, nors viešbutį ir be jo galėjau pasiekti užsimerkęs. Vestibiulyje nieko nebuvo. Tik katė. Norėjau senu įpročiu mestelėti „kice“, laimei, susilaikiau.
– Kuo galėtume padėti? – Jos balse skambėjo kažkokios keistos, lyg kinų ir prancūzų, kalbų gaidos.
– Eeee… Norėčiau kambario.
– Bendroje zonoje ar atskiroje?
Sutrikau. Viena vertus, ne taip dažnai tenka pasikalbėti su gyvūnais, kita vertus, bendra zona, mano supratimu, galėjo reikšti tik vyrų ir moterų bendrą.
– Tiks ir bendra.
– Gerai pasirinkai, – kažkas iš nugaros paplojo man per petį. Atsisukęs išvydau jaunėlį brolį. Buvo kaip reikiant paaugęs, jau paauglys, tačiau akys linksmos, kaip ir prisiminiau. Šmėst – jose lyg pasirodė nerimo šešėlis. Mirkt – ir jo nebėra. Gal tai tik vaizduotė.
– Oskarai!
– Ervinai! Grįžai! Kaip džiaugiuosi tave matydamas! – išsišiepė jis man. – Aš susitvarkysiu, Rodakina, – kreipėsi į katę.
– Tikrrrrai? – globėjiškai sumurkė ši.
– Žinoma.
Mums jau apsisukus eiti, delikačiai priminė:
– Rrrrraktai.
Ir nukiceno pakėlusi uodegą.
– Neįspėjai, kad grįžęs važiuosi į senuosius namus. Kaip nujausdamas iš mokyklos tiesiai čia atlėkiau, – draugiškai papriekaištavo Oskaras. – Prisėskime, paplepėsime.

Likome vieni, nežinojau nuo ko pradėti žerti klausimus.
– Koks mulkis sugalvojo padaryti atskiras zonas viešbutyje? Žmonėms, kurie nekenčia priešingos lyties?
– Žmonėms… – Oskaras minutėlę galvojo, padarė pauzę, tarsi kompiuteris įjungus programą. Pagaliau surado reikiamą atsakymą.
– Jos yra trys. Žmonių ir gyvūnų zona. Arba tik žmonių. Pirmojoje daug geresnės sąlygos, taigi neklydai rinkdamasis.
– O trečioji?
– Brolau… – Jis išraiškingai dėbtelėjo į viršų. – Ten vis tiek nepakliūsi.
Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti savo akimis. Ar čia tikrai tas pats naivuolis, išlepintas zyzlys mano brolis?! Nė kvapo neliko tų erzinančių savybių, dėl kurių norėdavau kuo mažiau laiko būti kartu su juo.

***

Jau daug vėliau, mums sėdint viešbučio bare ir man gurkšnojant vyną (net euro nereikėjo mokėti – dovana), Oskaras papasakojo viską nuo pradžių. Kai baigė, mano mintys ritosi kūlvirsčiais ir ėjo lenktynių su keisčiausiomis fantazijomis.
– Tai sakai… Rodakina nupirko tėvų verslą? Kaip jai tai pavyko?
– Visų pirma, kaip jau sakiau. Sutarėme mes. Tėvai užleido vieną kambarį… paskui kitą, trečią… Man. Bet iš tiesų viską darė ji. Mums sekėsi. O paskui, žinai… Atsirado krūva gyvūnų užtarėjų ir panašiai. Tu juk žinai, kaip jie kovoja. Matei eitynes? Šiemet prisidėjo ir laukiniai. Iš zoologijos sodo. Žodžiu, trumpai tariant… Tapatybę atskleidėm ne iš karto. Kai jau buvo galima tai padaryti, visos kortos buvo jos letenose.
– Sunkiai suvokiama… Aišku, daugmaž žinojau, kas dedasi, bet būnant kitam pasaulio gale tai atrodė nereikšminga.
Lėtai kramsnojau kalmarų žiedus. Oskaro lėkštėje gulėjo kažkoks keistas užkandis, meniu  įvardytas QdR. Nesigilinau. Buvo įdomesnių dalykų.
Oskaras linktelėjo:
– Jos sėkmė… Na, žinoma,  fasadas – „viskas po eurą“. Nakvynė, pusryčiai ir visa kita. Tiesa, kiek netradiciškai: tualetinis popierius kambaryje – irgi euras, švari patalynė – euras, nusiprausi duše – dar euras. Katė vakarui – euras (glostymas mažina kraujospūdį. Nori, kad pamurktų – dar euras). Bet vis tiek susidaro nedaug. Pamatysi. Žmonės pasijunta galintys paišlaidauti. O ko daugiau… mūsų rūšiai reikia, cha. Tik tai ne viskas. Ji atrado gėrimą, kuriuo vaišina svečius. Gamina jį iš medaus, bet receptą laiko po devyniais užraktais.
– Kas per gėrimas?
Oskaro akys sublizgo:
– Nektaras. Olimpo dievų gėrimas. Visi kvapai ir saldėsiai – tik Rodakinos užgaida. Ji mano, kad taip geriau sumaišys kortas ir niekas neatspės, kur čia šuo… atsiprašau, esmė.
–  Bet juk… juk nektaras mitinis, tiesa?
Oskaras papurtė galvą.
– O ne, brolau, tikras. Ir senovės graikai žinojo jo receptą. Tik pamiršo. Pametė. Palaidojo po ugnikalnio pelenais… Ir atspėk, kas jį rado?
Supratingai linktelėjau galva. Nors patikėti buvo sunku. Jaučiausi tarsi apsirūkęs kanapių,  kurias buvau seniai pamiršęs – žalios  jaunystės reikalas. Sunkiai rinkdamas žodžius paklausiau:
– Oskarai, per dvejus metus tu labai pasikeitei… Kai tu buvai vaikas… Kas atsitiko?
– Rodakina atsitiko, – gardžiai nusijuokė brolis. – Kai ji pirmą kartą prakalbo, tarsi kibiru gavau per galvą, ir durnumas pradėjo dingti iš manęs. Negreitai, po truputį. Ji mane daug išmokė. Patikėk - daug. Tiesą sakant, manau, ji ir hipnozę, ir NLP gerai įvaldžiusi.
Po tokio atsakymo ir trijų garsų – NLP – iš naujojo broliuko lūpų, nusprendžiau staigiai keisti temą:
– Noriu čia apsistoti kuriam laikui.

***

Viešbutis buvo prašmatnus. Galėjau tik įsivaizduoti, kas dedasi trečiojoje zonoje. Su VIP kambariais katėms. Visgi per kelias viešnagės dienas ilgiau pasikalbėti su Rodakina taip ir nepavyko. Ji aiškiai vengė atviresnio bendravimo, o sekioti paskui katės uodegą… Ne. Nepavyko ir nektaro paragauti. Nors jo akcentai visur mirgėte mirgėjo. Prie medaus kvapo ir prislopusio mažų kačiukų miauksėjimo, besiskverbiančio pro sienas, greitai pripratau. Viešbutis kaip viešbutis, su savo standartais ir keistenybėmis. Pradžioje labiausiai akis badė (vėliau glostė) milžiniškas natiurmortas už registratūros stalo. Fone – žvaigždėta kosmoso erdvė, apačioje stilizuota, į galaktiką panaši lėkštė, kurios kraštuose pridėta įvairiausių kaulavaisių: slyvų, abrikosų, trešnių, graikinių riešutų, dar šaltalankio šakelė, kelios alyvuogės, datulės ir kt. Pačiame centre, neproporcingai didelis, užimantis pusę paveikslo, puikavosi nektarinas. Nektaro slaptasis ingredientas? Kas žino… Negalėjau nežiūrėti į paveikslą. Net jei nusileidęs laiptais maudavau tiesiai laukan, vis tiek atsisukdavau žvilgelti į JĮ. Taip, į JĮ, Nektariną, nes ir JIS savo nesamomis akimis stebėjo mane. Taip pradėjau jaustis ir galvoti. Šis suvokimas ateidavo tik gerą pusdienį nebūnant viešbutyje. Tarsi galva prasivėdindavo, ir galėdavau blaiviai save įvertinti. Bet grįžti atgal niekada nebijojau. Mane traukė viešbutis, jame žydinčios gyvos ir vazose sumerktos skintos gėles, tušti apvalūs bičių aviliai, kabantys palubėse, korio ornamentais dekoruotos sienos, medaus upėmis išpieštos grindys, kambaryje ir koridoriuje sustatyti mediniai aviliai-staliukai.

Jaučiausi apgailėtinai, kai, nieko per daug nepešus, atėjo laikas išvykti. Susipakavęs lagaminą nusileidau į apačią. Registratūroje buvo tuščia, tad kurį laiką nebyliai žvilgsniais žaidėme atsisveikinimo ceremoniją su didžiuoju Nektarinu paveiksle. Netrukus pasirodė Rodakina. Sąžiningai susakiau visas viešbučio paslaugas, kuriomis naudojausi. Po eurą sukapsėjo keturiasdešimt trys. Ir kaip Nectar Inn tinklas gali išsilaikyti gaudamas tokius grašius?! Kažkas čia ne taip.
– Gerrros kelionės… Tikiuosi, ššššauniai pasisvečiavote. – Ji mostelėjo patarnautojai, kuri įteikė man pintinę. – Lauktuvės iš mūsų viešbučio. Prrrisiminimui.
Viduje glaudėsi trys puodynės. Smalsumo genamas paeiliui pakėliau kiekvienos dangtį. Iš ten sklido gardus kvapas. Štai kur tavo nektaras, Rodakina.
Jau žengiant pro duris, katė šūktelėjo:
– Iki susitikimo!
Ir dar lyg pasigirdo... Tyliai: „Grrrįšššši grrrąžinti grrražiuoju“. Ką grąžinti? Suglumęs grįžtelėjau. Niekas nebežiūrėjo į mane. „Ne, tikrai, tik zvimbia ausyse“, – mąsčiau dėdamasis daiktus į bagažinę. Tuomet dar nenutuokiau, kokia staigmena slepiasi vienoje iš puodynių.