Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Paprašysiu minutėlei įsivaizduoti garbųjį Liucijų Katoną Rodakiną iš pajūrio miestelio Rodakinos, seniausios giminės palikuonį, provincijos vietininko tikrąjį dėdę, stambų vergvaldį bei įtakingiausią žmogų visoje saloje. Įsivaizduokime bauginančio stoto vyrą didele juoda barzda, nesibodinti griebtis lazdos ar bizūno ir kitaip duoti valią savo baisingoms, aukso žiedais ir deimantais tviskančioms letenoms.* Štai dabar jau nesunku skirti jam ir kokias nors konkrečias pareigas ar užsiėmimą. Pavyzdžiui, jis galėtų būti sėkmingas verslininkas, kad ir prekiautojas žmonėmis, sakykime, linksmybės namų steigėjas ir vienatinis savininkas. Dar daugiau, sutarkime, kad jo valdžioje ištisas viešnamių tinklas išsikerojęs visoje saloje bei skirtas tiek pačios kolonijos garbingiems piliečiams, tiek ir atvykėliams iš visų imperijos pakraščių, tačiau neribojantiems savęs, kaip čia pasakius, vien tiktai moteriška draugija.
Gal kam jau ir aiški tolimesnė įvykių fabula?
Tačiau tęskime bent dėlei tų, kam šioje istorijoje dar kyla abejonių, ir pamėginkime kartu atversti keletą duotos lygties iksų bei igrekų. Tad štai ir nutylėtos papildomos sąlygos: jau keli mėnesiai saloje siaučia baisus maras, namų durys ir langai užkalti lentom, gatvėmis rieda lavonu prikrauti vežimai, krematoriumo kaminas be atvangos skendi dūmuose, suodžiai it sniegas krinta į gatves, užnešdami pilka mase miesto aikštes ir fontanus, parkų medžius ir gėlynus, alėjų žibintus ir pakelėse sustingusių automobilių stiklus. Sutemus visoje saloje skelbiamos komendanto valandos, gatvėse patruliuoja ginkluotos pretorijonų kohortos, viskas uždaryta dėl karantino, bet kokiam verslui pizdec.
Savaime suprantama, jog diena iš dienos nesikeičiant tokiai nepavydėtinai padėčiai, dievobaimingi saliečiai dabar mažiausiai galvojo apie bet kokias pramogas. Praėjus mėnesiui, gal dviems, mūsų vaizduotėje jau nusipieštas juodabarzdis siaubūnas atsidūrė ant bankroto ribos, kitaip tariant, į tą laiką Liucijus Katonas Rodakina buvo be penkių sekundžių skurdžius savo turtus ir linksmuosius auklėtinius išparduodąs, kaip sakoma, nuo plaktuko. Tačiau kam gi, sakykite, tokiu metu galėtų rūpėti papildomos burnos namuose? Burnų devynios galybės, visos alkanos ir, tiesa sakant, jų nėra kuo užčiaupti. Garbinga pasilinksminimo įstaiga, galima sakyti viso miestelio širdis, merdėjo užkaltom langinėm, tarsi agonijos iškamuotas ligonis amžinybės jau palytėtom ir užspaustom akim. Tačiau užvis baisiausia, jog visos ankstesnės pažintys, visi užtarėjai aukštajame senate ir kilmingos giminės ryšiai patapo neįgalūs prieš kraupią negandą, sukausčiusią visą šalį ir tolimiausius jos kampelius. Kur nesikreipęs, vargšas Rodakina išgirsdavo vis tą patį iš tolimos ir barbariškos galijos atkeliavusį koktų priežodį force majeur - mon ami - se la vi!
Praslinko dar vienas neįmanomas netekčių, nepritekliaus ir agonijos mėnuo, ir kuomet dorieji salos gyventojai visiškai neteko vilties, kaip ir derėtų kiekvienam padavimui arba legendai, staiga išaušo rytas, įstabus, neeilinis rytas, pagaliau nušvito diena, šviesi, saulėta diena, ir po ilgu sąstingio mėnesių atėjo žinia, džiugi žinia: virusas įveiktas! karantinas baigtas! Supokšėjo plaktukai atkaldami lentas nuo durų, langinių ir žaliuzių, į gatves išbėgo klegantys vaikai, pasigirdo dainos ir juokas, pretorionai pergalingai mušė ietimis skydus ir pyškino automatines papliūpas į mėlyną dangų. Visur ir viskas padvelkė atgimusio gyvenimo aistra.
O kas gi dabar, paklausite jūs?
Ogi štai kas!
... Na, tiksliau pasakius, kai kam ir visai nieko gero...
Per tuos siaubingus mėnesius visi jau kelią užmiršo į garsiuosius Rodakinos bordelius. Kad ir baigėsi neganda, o kadaise klestėjusios įstaigos šeimininkui paguodos nėra, skandina jis taurėje skausmą, o apgirtęs siaučia, užsidaręs savo namų menėse ir svaido žaibus juodomis akimis, mat su antstoliais dėl kiekvieno menko cento nusikamavo kariauti. Išguldė neganda bene pusę ištikimiausių juodabarzdžio klientų, kitiems patirti baisumai matyt protus sumaišė, grožio ir meilės troškuliui nebeliko vietos, dabar anuos guodė vien gedulas. Tik nedaugeliui pavyko išturėti blaivią galvą, bet ir tie kiekvieną varganą jiems dar likusį eurą po devyniom pagalvėm užspaudė ir juodai dienai krizės pamokyti taupėsi. Iš žemyninės imperijos dalies pažadėtos europinės dotacijos nuskurdusiems piliečiams bei verslui jau kadų kadės per jūrą plaukti užtruko, o vietinės apyvartos įplaukų daugumas salėnų net vaizdą ir kvapą baigė užmiršti. Trumpiau tariant, uždara nutolusios salos ekonomika merdėjo, o iš žemyno vis dar nebuvo žinių...
Iki šio momento mums jau susipažinus su tiek įvairių faktų ir aplinkybių, turbūt nieko nenustebinsiu atskleisdamas, jog pašnibždomis Rodakinų kraujas buvo kildinamas iš paties Olimpo, tačiau dėl griausmavaldiškų reikalų delikatumo apie tai nebuvo kalbama balsiai. Pernelyg nesiplečiant į senas genealogines peripetijas, vis tik pakviesiu iš dieviškų aukštumų sugrįžti atgal į mūsų mažą pajūrio miestelį Rodakiną, kuriame vieną gražų vakarą staiga plykstelėjus danguje, niekas neišgirdo jokio griausmo, bet laužytas žaibas savo smaigaliu stuktelėjo pakaušin ir pažadino šviesbrūvą jaunuolį, vieną iš galybės Rodakinos išlaikytinių. Tai buvo pats jauniausias ir grakščiausias jaunikaitis paslapčiomis dievinamas tiek garbingiausių šeimų vyrų, tiek aukštakilmių patricijų ir netgi senato narių iš pačios sostinės. Tad štai, tas jau minėtas ir žaibo trenktas jaunuolis, pasirodo turėjo ne tik šviesias auksavilnes garbanas, bet ir tokią pat šviesią galvą po jom. Be to, gracingasis jaunikaitis dėl savo švelnios odos bei prisirpusių rausvų lūpų buvo spėjęs visuotinai pagarsėti ir pramintas, lyg sultingas vietinis vaisius, kuris ir be šios garbės seniai garsino saulėtąją Rodakiną...
Bet čia, intrigos dėlei, turėčiau atlikti nedidelį reveransą ir skėstelėti rankomis, leisdamas pačiam skaitytojui pamėginti atspėti, kokiu gi vardu buvo pagarsėjęs švelniaskruostis jaunuolis, ir kokia išganinga mintis pakuždėjo jam, o vėliau ir jo šeimininkui jau pačią pirmąją dionisijų naktį visus be išimties linksmybės namų darbuotojus aprūpinti auksaspalviais garbanotais perukais bei ochros raudoniu žavingoms šypsenoms dailinti.
Na ir galiausiai, belieka tik vienas neatsakytas klausimas: kokia gi nauja iškaba papuošė Rodakinos įstaigų duris, o ir kokiais neregėtai dosniais pasiūlymais nušvitusios neonines reklamos nuo šiol viliojo dorus salos gyventojus sugrįžti į kupiną malonumų ir slaptų fantazijų vyriškos meilės pasaulį.
____________________
*Jis rašė tokiu vulgariu stiliumi, lyg ant kiekvienos rankos piršto dėvėtų po aukso žiedą su deimantu.
Amatininkas Aldous Huxley apie Edgarą Alaną Poe, savo laikmečio genijų, įkvėpusį ne vieną paties Hakslio mokytoją ir įkvepėją.