varnaKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Keliukas, kylantis kalno šlaitu, skęsta panašiose į peilius žolėse, prisimerkusiose, kaip ir būsimo įbrolio žvilgsnis, kuris išlydėjo ją, įsakmiai tardamas – nešdinkis iš čia. Jos kojos pinasi, prakaitas žliaugia liesu kūneliu greičiau nuo įtampos, nei karščio. Sukaupusi jėgas, po šturmo į kalną, išbalusi trylikos metų mergaičiukė kabarojasi sutrešusiais laiptais į medinę pašiūrę, kur tvyro savaitės šiukšlių tvaikas, sumišęs su besiveržiančiu iš puodo melsvu garu.
– Pirkai ar davė?, – klausia brolis, kapodamas peiliu špagatą vienodo ilgio atkarpomis.
– Pirkau. Keturis, – taria ji, krisdama į krėslą ir užsimerkia.
– Vadinasi sutaupei, – atkirtęs paskutinę atkarpą, palygina peiliu galus ir įsmeigia žvilgsnį į jos liesu kaklu judantį prakaito lašą.
– Ne. Po eurą! Kitaip nebūtų davęs...
– Būsimas broliukas!.. Kur jie?
Tyla.
– Kur jie!
– Jei būtum lipęs pats keturis kilus aukštyn per šitą karštį...
– Surijai juos?..
– Paduok vandens...
– Ar jie nebuvo pakankamai sultingi!
– Paduok vandens!
– Kokių velnių aš čia stengiuos ... Teks keisti visą taktiką! (peilis atsitrenkia į stiklainius ir šaižiai cypteli)
– Parnešiau du...
– Turėjo būti viskas labai nekalta... (užsimodamas).
– Žiūrėk puodą! (pašokdama čiumpa pirmą pasitaikiusį skudurą ir lyg suaugusi, nutempia jį už šnypščiančios rankenos nuo ugnies)
Kurį laiką jie nekalba. Ji užsimerkusi krėsle. Jis matuoja akimis puodo turinį.
– Kalio nitratas, cukrus, vanduo, – murma jis, mirkydamas špagato galus tirpale.
– Kodėl ne bulvės? Jų galima buvo ir šiaip virtuvėj paprašyti… Užsimanei tų debiliškų nektarinų…– Ji paima gumos klijų tūtą.
– Todėl! Žinai, kiek jis kasdien jų suryja?.. Motina sakė, kad svajonė, ne vyras – nieko jam nereiks gamint, užsiaugina ir po to kasdien juos ėda. Krepšiais!.. Bulvių ant stalo nepadėsi, dar su špagatais…O jei po stalu – šunys nuridens arba tie debilai šernai suės…
– Čia nėra šernų.
– Kiaulės, koks skirtumas!.. Palaidi jie visur... Nieks gi čia jų neriša...
– Ir pas mus nieks kiaulių neriša...
– Čia viskas nesąmonės!.. Sėdi pietaut, šernas zda kriuksi po stalu, o motina jam ciuciu…Vemsiu…Degtukų normalių turim?
– Va (meta jam dėžutę) …
– Tai jau tikrai, – Ji nusijuokia taip, lyg brolis būtų šonkaulius pakutenęs peiliu. Brolis, kuriuo visada didžiavosi, kol dar nebuvo išvykę iš tėvynės. Jam jau tada buvo trylika!
– Per sekundę sudega centimetras, – jis švilpteli ir suklūsta į durų pusę.
– Ką darys motina, kai mūsų pasiges?
– Tau dabar svarbu?.. – Jis pauosto tirpalą, nusipurto ir staiga įsistebeilija į ją.
– Imk, – Ji paduoda jam du nektarinus.
– Susikišk juos žinai kur?, – jis pasukioja jai prie nosies storą špagato virvelių pluoštą.
– Man bus gerai. Pats sakei, kad daugiau dviejų neduosi. Duok dvi. Pati pasidarysiu, – išsitraukia iš pluošto dvi virveles.
– Su tom suknistom daržovėm pasišviesim kaip durniai.
– Jie vaisiai, – ji pauosto vieną ir peiliu išpjauna kaulą.
– Pati tu vaisius, rodakina zda… – tai sakydamas išsitraukia iš kuprinės mokyklinį sąsiuvinį, skaito.
– Atsikirpti reikiamo ilgio špagato galą ir ištiesinti jį, kad gautųsi popieriaus juosta, išmirkyti ją kalio nitrato ir cukraus tirpale, išdžiovinti… Susukti popieriaus juostą vėl į špagatą, atplėšti kartoninį degtuką nuo dežutės taip…Ar jis nieko neįtarė?
– Ne, tik prisimerkė kaip tada, kai mus visus pažindino... Ką toliau?
– Kartu su galvute jo ilgis turi būti apie vieną centimetrą…Priklijuoti paruoštą špagatą gumos klijais išilgai degtuko, kad špagatas pora milimetrų išsikištų už degtuko galvutės…O motina su debilu kur buvo?
– Stumdė kėdes svečiams…
– Koks aš alkanas, zda – žiūri į sesers rankose žongliruojamą nektariną.
– Dar ko! – ji gremžia antro nektarino kaulą, po to jį apgraužia.
– O kas bus, jeigu jis nepaims?..
– Taigi tu sakei, idiote, kad jis be nektarino nė valandos netempia.
– Tikėkimės... O jeigu paims motina?
– O ką?
– Tu gal debilė!
– Nu o ko jai imt kažkokį suknistą nektariną savo vestuvių dieną?
– Kas ją žino, jeigu pasirinko tą debilą, tai gali pasirinkt ir sušiktą nektariną...
– Skaityk, ką toliau daryt, greitai, o tai jie tuoj vartysis po stalais ir be mūsų pagalbos...
– Du trys centimetrai turi būti užtaiso viduje… Visada reikia pridėti šiuos papildomus centimetrus ir įkišti juos į užtaiso vidų... kaip skaniai jis kurva kvepia…Gal suėdam?
– Tiek ėjau, o tu…
– Tu gi pati pusę strategijos suėdei, debile!
– Nes nesąmonė su jais. Pažiūrėk į vidų, šlapia!
– O kur tu anksčiau buvai? (stveria vieną nektariną ir pusę atkanda)
– Tai su bulvėm darysim? – ji suvalgo kitą pusę.
– Bulvės šernams.
– Kiaulėms, čia šernų nėra, – godžiai kanda antrą nektariną.
– Reikėjo prisiryt prieš išeinant. Dabar viskas velniop.
– Velniop. Tu dėl visko kalta. Savaitės darbas šiknon…
– Tu dėl visko kaltas. Einam pas tuos debilus?
– Tai o kaip dėl to…
– Pažiūrėsim, kaip jie sugyvens. Motina deda vilčių į tas suknistas plantacijas…
– Jei liksim su jais, ir mes būsim rodakinai…zdiec.
– Ir ėsim nektarinus…
– Na, jei daugiau nei po du kasdien…Skanūs...
– Skanūs…Užtat po eurą nulupo debilas…
– Nereikėjo eit pas debilo jaunikio debilą sūnų…
– Nereikėjo…Išbandom vieną?
– Bandom…
Keliukas, keturis kilometrus vingiuojantis žemyn link naujų namų – pats ilgiausias jų gyvenime. Aplink tvyro karštis. Apačioje lyg taškeliai juda besirenkantys žmonės. Vakaruose spingsi saulė, Rytuose dar kybo mėnulis – abu panašūs į neprinokusius nektarinus.
