Vėsa

Nuo pačių pakraščių
Bus lietingas dangus ir apniukęs
Šaltą naktį karščiu
Vis alsuojantis gyvulio snukis

Jo liežuvis šiurkštus
Laižo druską nuo kairiojo skruosto
Jis devynis kartus
Mano vieną gyvybę apuosto

Jis atrodo romus
Ant kaktos kelios žvaigždės dar žiba
Tarsi saulės namus
Mėnuo padega seną sodybą

Bet atauga žolė
Bet atauga plaukai suskaityti
Nuo galvos pažiūrėk
Kas iš tolo taip dieviškai švyti

Plieno skonis kartus
Šulinys atkartoja nusekęs
Į skerdyklos vartus
Tebežiūrinčios gyvulio akys

Kaip kviečius nuo pelų
Ten nuo kaulų jie atskiria mėsą
O lauke taip tylu
Taip ramu šitą rytmetį vėsų