pasaulis kuriame gyvenu
ne mano
kalba kuria kalbu
ne mano
nepageidaujamas esu šaly kur gyvenu
ne savo šalyje renku ne savo maną
......
sapnavau pradinių klasių mokytoją
vakar jos ilgus palaidus plaukus mačiau
pasikeitusią be moteriai įprasto dažo
nenuspalvotas paveikslas gražus
įlipau į jos namelį ant vištos kojos
aptikau molį lipdančią
suvenyrus iš dailiausių dalelių kurpiančią
gėlė sujungta iš dviejų dalių
kiekvienas žiedlapis lankstosi
ar tokius suvenyrus gauna kiekvienas? paklausiau
ji paneigė galvą kraipydama
kitus lipdom tūkstančiais
taip susitaupo
ir prisiminiau suvenyrinius obuoliukus
vienodus raktelius per Sėkmės raktelio šventes
ji skubėjo namo
pamiršau raktus ir maišelį
sugrįžau
plepėjom apie šįbeitą ėjome
kalbėjom apie dvejetus iš matematikosinformatikosirlietuviųkalbos kada pagerės iš žvilgsnio atsakymo nesupratau
po trejų metų kai paaugs visa baigsis kas guodė
nesupratau
V_, sutinku, kad atsietunas juntamas.
Ne mano, ne iš manęs, ne mano ši žemė, ši kalba, šie pasiekimai ar nesėkmės. Kas atsieja, ir sieja, todėl daugiatūkstantiniai nulipdyti suvenyrai kaip žmonės, kaip įvertinimai, suteikti žmogaus, jo nulipdyti, nieko verti, verti tik tiek, kiek vertės jiems suteikta, tėra daiktai, praeinantys, ne mūsų. Ne mūsų viskas, ką paliksime daiktiško po mirties.
pirma dalis eina atskirai - ir ritmu ir mintim, nemanai? ji įvedanti, bet nustebau, kad ne ten, kur tikėjaus - kažko labiau transcendentinio, nors... gale yra kabliukas per „kas guodė nesupratau"