į dangų pakeliu akis—lietus nulijo
kraštelis baltas debesų ir pinavijos
vėl apkeri baikščiu grožiu vėlyvą rytą
o aš beprotiškai geidžiu kad vėl palytų
išplaukia antys ežere už mano liepto
nešauk užkimusiu balsu net jeigu lieptų
baruosi kalbinu lekiu nors nereikėjo
palaukėj šiaušiasi javai nuo ryto vėjo
kai laikrodis su gegute kukuoja laiką
beginklės šakos lyg nasrai ten lizdą laiko
nusimeta rūbus dangus lyg išprotėjęs
į mano nerimo namus ir vėl atėjo
rugiagėlių melsva šviesa pabus per naktį
kol liausis vakaras šakas tulžingai plakti
...........
sukosi lovoje tamsoj lepi senutė
užklok apsiaustu ją brolau ir leisk pabūti