Laužavietė

Plaukai laužo dūmais prakvipę į ugnį įmetusi rūbą
Klajoklė delnais prisidengia krūtis įsižiūri į tolį
Regiu kaip ji iškvėpė garsiai krūtinė kaip kapas įdubo
Bet nakčiai liepsnos dar užtenka kol niekas neprašo paskolint

Kol niekas neprašo sau vietos prie laužo kol niekas neprašo
Paskolinti Gabijos ugnį tiktai vienąsyk prisidegti
Ir mums dar užtenka tik dūmo liepsnojančio spirito lašo
Ir galime viską užmiršę išbūti išlaukti šią naktį

Kol ratas ugniavietės spraga – liepsna kol rankas vis dar laižo
Raudonas veršiuko liežuvis šiurkštus ir truputį kutena
Dar galim atspėt šį peizažą tapytoją dieviško braižo
Tylėti kalbėt apie nieką o gal diskutuot apie meną

Išmokti po lašą kantrybės išmokti kalbėt apie orą
Be žodžių kaip žiopčioja žuvys kaip kužda tiesiog apie nieką
Kaip kilpoje supas mėnulis šią naktį gražiai pasikoręs
Kaip sprogsta žvaigždžių burbuliukai tačiau jų šviesa pasilieka

Žvakelėm ant ežero stiklo glotnaus veidrodinio paviršiaus
Kur slysta maestro čiuožikas negalintis prisikabinti
Prie meldų kur meldžias klajoklė save ir pasaulį užmiršus
Ir kaip man sunku įskaityti jos žvilgsnyje liūdesio mintį

Ir kas dar giliau negu akys jos vidų išvysti galėtų
Kad laužą ryte prigesinęs ir ją savo kūnu užklojęs 
Jaučiu kaip ateina ramybė prieš lengvą pavasario lietų
Kol mažas aušros kamuolėlis susiriečia mums gale kojų

Paklydus katė – amžinybė – paklydus kalė – laikinumas
Kvėpuoja į vėstantį orą ir leidžia bent pėdas apšilti
Geriu į save vėjo gūsį – prakvipę plaukai laužo dūmais
Ji išslenka man vos užsnūdus užpylusi laužą po smiltį

Po smiltį supylusi kapą ir kopas ir kalnus supylus
Iš naujo ir šitą pasaulį man miegant iš žodžių sutvėrė
Kai žvelgia į dangų ir žolę akių šuliniai vis dar gilūs
Ir netgi juodžiausią naktį ten josios žvaigždė dar žėri