Tėkmės

Kaupias lietus nes rytą sąnarius tėvui maudė
Tvenkiasi spiečius bičių žiopčioja maldą žuvys
Ten kibirėly plakas uodegos kuojų raudė
Dangų sutaikęs kraujas joms į akis pasruvęs

Negi jos vis dar regi mano rankas ar veidą
Virpa aukštai virš mūsų Dievo atvipus žiauna
Mūsų metus prieš srovę plaukti matyt paleido
Mano smėlėtas kojas upė kaip Kristus plauna

Kol akimis išlydžiu tolstantį kitą krantą
Tėvas ramus jo skruostai meldais apželti baigia
Kregždės urvinės juodos tiesiai nuo skardžio krenta
Į begalinį aukštį tarsi žmogus apsvaigęs

Tylintys mūsų žvilgsniai sekantys savo plūdę
Kartais tolymėj liejas taip tarsi lauktų plausto
Kaupias lietus jau juda debesys kiek apsnūdę
Kartais tiesiog sustoja tam kad krypties paklaustų

Šitaip dangus aptemęs gerias tiesiog į vidų
Ir vėsuma nutūpus nustumia orą tvankų
Vakar regėjau sapną tėvas per upę brido
Nešė per sraunią tėkmę mažą mane ant rankų

Kol tirštą miego ūką perskrodė vėjo valtis
Šitiek prasmingų žodžių liko nepasakytų
Žadinu tėvą laikas sapnui per upę keltis
Ten kur krantai smėlėti tolstantys viens nuo kito

Rytas lietaus nė kvapo kregždės iš džiaugsmo klykia
Bet iš tiesų ne paukščiai šitaip mus šaukia žuvys
Bėgam kartu į priekį šviesmečiais atsilikę
Viską sutaiko kraujas mums į akis pasruvęs