Nebylė

Jis buvo tik paprastas medžiotojas, o ji – toli gražu ne eilinė paukštė. Grakšti, išdidi, baltagalvė. Nebylė. Ir vieniša. Stebėjo ją seniai. Pasislėpęs melduose, žiūrėdavo, kaip ji ramiai plūduriuoja ežero paviršiumi, kaip lėtai dairydamasi, išlipa į krantą, o apdžiūvusi pliūkšteli atgal.

Iš pradžių jam pasirodė, kad ji sužeista. Stebėjo ją plaukiančią, gaudančią žuvis, lėtai einančią pakrante ir kartais – labai retai – plasnojančią, kol suprato: ji visiškai sveika. Tačiau kodėl vieniša? Tai nėra būdinga nebylėms, ypač toms, kurios pasilieka. Nejaugi ji išties susiruošė žiemoti šiame nedideliame ir sekliame, žiemą užšąlančiame ežere, kuriame iki šiol nežiemojo jokia gulbė?

Kartą ji stabtelėjo visai šalia jo slėptuvės. Sustingusi ir neišleisdama nė garso žiūrėjo tiesiai į jį. Pasijutęs nejaukiai, lėtai išlindo iš savo slėptuvės ir sustojo priešais. Nebylė kilstelėjo sparnus ir, ištiesusi kaklą, pajudėjo jo link. Priartėjusi tiek, kad ištiesęs ranką, jau galėjo ją paliesti, staiga nusuko ir atsargiai dėliodama kojas apžėlusiu krantu įbrido į vandenį.

Jam dingtelėjo, kad ji prijaukinta, ir tikisi maisto. Bet jai nubridus į vandenį, lengviau atsiduso. Prijaukinti paukščiai jam tekėlė pasigailėjimą.

Daugiau jai nebesirodė. Jam patiko sėdėti pasaloje,  tai tapo malonia rutina. Kas rytą, palikęs dar snaudžiančią sužadėtinę, išsiruošdavo neva medžioti laukinių ančių. Pasiimdavo Demoną, tačiau pusiaukelėje pririšdavo jį prie medžio. Uždėdavo antsnukį, kad negalėtų skalyti kaip pašėlęs, ir toliau jau eidavo vienas.

Kaskart nerimavo, kad vieną dieną jos neberas. Kad supratusi, jog jos teritorijoje pasirodė svetimas, išskris ieškoti saugesnės užuovėjos arba poros. Pamatęs ją įprastoje vietoje vis dar vienišą, su palengvėjimu nusišypsodavo ir tylutėliai įsmukdavo į savo slėptuvę. Kartais ji sustingdavo vidury ežero arba jau krante ir ilgai žiūrėdavo jo pusėn. Jis suprato, kad ji žino.

Jį ėmė kamuoti nemiga. Nepadėdavo nei Miglos arbatos, nei šiltas pienas, nei garuojanti vonia. Kartais sužadėtinė pasisiūlydavo išmuiluoti jam galvą, – jie vadindavo tai galvos masažu. Anksčiau jis nepajėgdavo tam atsispirti, o dabar vengdavo jos prisilietimų. Leisdavo tik ištrinti nugarą ugniniu tepalu, kai dėl ilgo nepatogaus tupėjimo pasaloje vakarop imdavo mausti pečius.

Kur kas labiau negu pečius, jam mausdavo po krūtine. Naktis tapo kančia, nes jis nekantriai laukdavo ryto.
Liaunas jo kūnas dar labiau sulyso, blyški oda įgavo nesveiką pilkšvą atspalvį. Virpančias rankas, rodos,  dar pasisekdavo nuslėpti, bet Migla vis dažniau klausiamai žvelgdavo į jo neramiai lakstančias akis. Tada jis sprukdavo iš kambario.

– Tai kur tos tavo antys? – nepiktai šaipydavosi Migla, kai dar būdavo gerai nusiteikusi. – Ar tik nebus tavęs kokia paežerės laumė užkerėjusi?

– Taip, viena tokia raiba, kvaksinti ir krypuojanti.

Mėgindavo nuleisti viską juokais, tačiau ilgainiui sužadėtinės įtarinėjimai ėmė varginti. Kantriai aiškindavo, kad dauguma ančių jau išskrido žiemoti, o pusiau prijaukintų, imančių lesalą žmogui iš delno, jis paprasčiausiai negali žudyti. Paukštis turi būti laukinis, kitaip jis – nebe paukštis, o paprasčiausia višta, sakydavo jis. Nudelbusi akis, tarsi susigėdusi dėl savo priekaištų, Migla nuolankiai linksėdavo galva. Kartais jis norėdavo, kad ji pakeltų sparnus ar bent pagrasintų išeiti, galbūt tuomet jis užsimanytų vėl ją susigrąžinti, ir kurį laiką viskas būtų kaip anksčiau.

Netrukus savo nemiga jis užkrėtė sužadėtinę. Prieš miegą ji šildydavo nebe vieną, o du puodelius pieno. Jos švelnumą ir juokus ir keitė liūdesys ir apatija. Miglos akys darėsi vis blausesnės, šypsena geso, ji ėmė skųstis skausmais krūtinėje ir nepaaiškinamais silpnumo priepuoliais. Kai nusikamavusi galiausiai užmigdavo, jis girdėdavo, kaip jos krūtinėje kažkas gargaliuoja, tačiau rentgeno nuotrauka teparodė sveikutėlius plaučius. „Nors į vadovėlį dėk“, – nuramino miestelio gydytojas. Tačiau naktinis gargaliavimas nesiliovė.

Galiausiai naktimis ėmė staugti Demonas. Jam atrodė, tarsi jie visi trys būtų išsikraustę iš proto, tačiau užtekdavo vien pamatyti ją, ir gyvenimas įgaudavo spalvas.

Šalo, tačiau laikas, tupint melduose ir stebint nebylę iš tolo, jam neprailgdavo. Ypač jam patiko žinoti, kad ji nujaučia esanti stebima. Neketino jos jaukintis, juolab maitinti. Taip pamažu ji būtų virtusi višta, o jis geidė, kad ji išliktų savarankiška. Ir, žinoma, laukinė.

Nenorėdamas liūdinti Miglos, jau grįždamas su Demonu, sumedžiodavo vieną kitą antį, nors pačiam tai nebeteikė jokio džiaugsmo. Atrodė, netgi šuva baido paukščius ir neša jam pašautas antis nenoromis, nes mieliau taip ir liktų snausti po medžiu.

Po to prasidėjo tie sapnai. Gulėdavo paslikas tai ežero pakrantėje, tai melduose, kartais tiesiog savo lovoje tarsi suparalyžiuotas, ir stebėdavo, kaip ji artėja. Lėtai, kraipydama uodegą, kiek kilstelėjusi sparnus, pašiaušusi plunksnas. Priėjusi nuleisdavo savo dailų kaklą, ir snapu stipriai, tačiau anaiptol neskaudžiai imdavo į jį trintis. Paprastai jai užtekdavo tik prisiliesti, ir jis pabusdavo, išpiltas prakaito.

Stengėsi suprasti, kuo jį užkerėjo toji nebylė. Juk, geriau pagalvojus, tai buvo paprasčiausia laukinukė, beveik kaip antis, tik didingesnė, gražesnė ir, savaime suprantama, gulbių niekas nemedžiojo. Laukiniai paukščiai jam tebuvo gyvi taikiniai, lyg į orą išmestos skraidančios lėkštės, kaip kad kadaise treniruodavosi su berniūkščiais. Jis vertino jų švelnią mėsą – iš pradžių motinos, po to sužadėtinės patiektą. Antys jam patiko lygiai tiek, kiek moterys gardžiai jas paruošdavo.

Kartą išsiruošė su vyrais į žvėrių medžioklę, bet nepajėgė nušauti nei stirnos, nei zuikio. Jie jam atrodė pernelyg tikri, pernelyg gyvi. Be sąžinės graužaties jis valiodavo medžioti tik paukščius. Nejautė jų baimės ar skausmo, jam nevirptelėdavo ranka taikantis ir nejaudino kruvinos plunksnos. Vėliau, ne be pasitenkinimo, pats tas plunksnas ir pešdavo. Patikdavo jausti, kaip nuplikytos verdančiu vandeniu, jos lengvai atsiskiria nuo kūno. Patiko dar tada, kai būdamas vaikas, prikandęs lūpą, pešdavo tuos paukščius, sėdėdamas motinai ant kelių.
Jo tėvų namuose vietoje gėlių puokščių puikuodavosi sparnuočių plunksnų kompozicijos, o jis, nugvelbęs pačias gražiausias, su berniūkščiais žaisdavo indėnus. Paukštis jam neatrodė gyvas padaras,  tik mėsa ir plunksnos. Taip buvo iki nebylės pasirodymo. Guodėsi, kad tie sapnai – viso labo nerimas ir abejonės dėl ateities, kad tai anksčiau ar vėliau praeis.

Kartą turguje užmatė karnavalinę, o galbūt šokėjos suknelę. Apykaklė – baltų plunksnų boa, pati suknelė dabinta pūkais, siuvinėta smulkiais baltais karoliukais. Drabužis buvo gana trumpas, jo apačia apsiūta įspūdingo ilgio ir grožio plunksnomis. Jam užgniaužė kvapą – tai buvo karalienės suknelė. Jo karalienės. Įkalbino sužadėtinę pasimatuoti. Ji ilgai muistėsi ir atsikalbinėjo, kol galiausiai sutiko. Paėmė ją tiesiog kabinoje, grubiau negu bet kada, kol aplinkui lyg dirbtinis sniegas sukosi pūkai ir plunksnos. Jie grįžo susikibę už rankų. Kitoje rankoje, suvyniotą į raudoną dovanų popierių, nešė baltąją plunksnų suknelę.
Netrukus nupirko sužadėtinei baltus naktinius marškinius su sparneliais ir raukinukais. Baltą pūstą palaidinę. Baltus batelius. Judviejų santykiai irgi tarsi ėmė šviesėti.

Kol vieną naktį vėl nepasirodė nebylė. Šįkart ji buvo sužeista – tarp kojų sunkėsi kraujas ir pamažu lašėjo ant grindų. Kol sutrikęs jis trypčiojo aplinkui, ji vienu snapo judesiu nusiplėšė baltas kelnaitės ir įsiutusi sviedė į jį. Jis šliaužiojo prieš ją kaip kirminas, prisiekinėjo daugiau niekada jos nepaliksiąs, o ji, jau kiek atlyžusi, be žodžių šaipėsi ir neskaudžiai žnaibėsi. Galiausiai sugnybo
pernelyg arti, ir jis pabudo nuo savo paties riksmo.

Tada suprato, kad privalo tai padaryti ir atidėlioti neketino. Tąkart Demono neberišo.

Gulbė atrodė tarsi jo paties sapne. Ilgas grakštus kaklas su dailia galva ir ryškiu, oranžiniu snapu. Raudonas kraujas ant baltų plunksnų. Demonas išnešė ją į krantą ir padėjo šeimininkui po kojomis, bet jis nebegalėjo žiūrėti. Ten ją ir paliko – išniekintą, kruviną.

Namo bėgo bėgte, kalendamas dantimis, o šaltas prakaitas žliaugė į akis. Jis buvo geras žmogus, jis neketino nieko žudyti. Stabtelėjęs atsikvėpti, pasižiūrėjo į savo rankas. Jos atrodė kruvinos. Nesuvokė, kaip taip galėjo nutikti, juk nė nepalietė jos. Įsižiūrėjo: kraujas arba panašus į jį skystis sunkėsi iš purvinų panagių.

Jis privalėjo jai viską paaiškinti, nebegalėjo kitaip. Tegul jinai šaipysis iš jo, galbūt netgi nusivils ir išeis – jos valia. Gal visgi supras? Tiksliai nežinojo, ką būtent pasakys Miglai, bet jau po visko, jeigu ji pasiliks, paprašys prileisti vonią ir jį visą, visą numazgoti.

Tačiau jos niekur nebuvo. Apėjo namus, pašūkavo laukuose. Išvaikščiojo visą miestelį. Kažkokia jėga sulaikė jį, jau ketinantį kviestis pagalbos. Ir toji jėga, tas sparčiai augantis nerimas buvo kur kas didesnis už ankstesnį, kai jis paryčiais slapčia traukdavo prie ežero. Tai jau nebuvo nerimas, o kūną draskanti panika. Vienu metu sumirguliavo akyse ir jam pasirodė, kad ji, mojuodama galingais sparnais, pralėkė palei langus. Jis netgi išgirdo tą garsą, kurį skleidžia tik nebylės. Ir tik skrisdamos. Tas garsas nemalonus, kažkuo panašus ligonio, kurį kamuoja plaučių uždegimas, gargaliavimą, bet dar labiau – į paprasčiausią kriuksėjimą. Vienu metu jį apėmė ir pasišlykštėjimas, ir siaubas. Stvėrė medžioklinį šautuvą, švilptelėjo Demonui, ir pasileido tekinas.

Suknelę pažino iš tolo. Ties krūtine ji buvo ryškiai raudona, tarsi saulė prieš užmigdama būtų nusimaudžiusi sniege.

Stabtelėjęs vėl išgirdo tą atgrasų kriuksėjimą, kuris vis garsėjo, ir pakėlė akis į dangų. Tuzinas akinamai baltų paukščių, ištiesusių kaklus ir nutaikiusių žemyn savo oranžinius snapus, lyg strėlės leidosi jo link.