dievas barista

tavo kakta tokia liepsninga
tik mes nekalbam apie ugnį
vadinam baristą aviganytoju
šviesas akligatvy uždegantį
prie laiptų į vyninę
 
33kart jis meta į orą taures
nė viena nedūžta tik
nukritus blakstienoms
prieš 2000 metų kelionei prasidedant
ima galioti prietarai ir taisyklės

visi ima rūšiuoti vynuoges
balto raudono vyno spalvos akys
mato avis genamas ištiestais delnais
kirčiams kaip ir nuojautoms  
laikomoms akių nugarėlėse

pro tavo petį žiūriu
balsas glosto kai bari sta
pripildo taures minčių difuzija
šis susižavėjimas nemiršta
kažkas puola ba ristai po kojom

ris čia taure ritasi gyvenimas
minant kojomis vatikanuose
konklavos dūmai tavo žodis
pypkės dūmuose tavo balsas
minkštas ir gundantis

nuostabu kai tu prieš akis
33 lazeriai šviesos centrifuga
materializuojas į vynuogienojus
į kraują ‘po kalipsės pergalės
vynas tavo kraujas

atsargiai su stiklu barista
kalipsė pagimdžiusi odisėjui sūnų
miršta iš sielvarto kad prisikeltų
baristos meniu skaičiais
svaičiojam lipdami laiptais

pasisėt palei pasaulio sienas
kaip išplukdytas statinėje grūdas
į laukus nusivešim jį
vyne lyg jo kraujyje dygusį
vasarokenčių horizontais

saulėkryčiai kartu tavo įsčiose
sudygti panorau tavy spygliuota gėle
barista kur tavo blakstienos
jei panorėsi garsiai ištarti ateik
mirktelk 33kart