Aqua

Kai iš dangaus išplauks akvamarinas
Ir ims tekėti žemiška srove
Rankas savąsias gluosnis nunarinęs
Kažkur į tėkmę gal ir į save

Kur tavo veidas lieka atspindėtas
Nemigęs iš eilės kelias paras
Charono upėj blizgančios monetos
Kurių dugne jau niekas nesuras

O pameni – jas mėtėm sakėm grįšim
Kitapus upės ledas tiltus ties
Ten kur nėra tinklų nei jokio ryšio
Tik gūsiai iš gyvybės iš mirties

Iš tavo lūpų šiltas garas kilo
Aukštyn nunešęs žodžių dvejones
Kaip išsmilkytas nerimas kodylo
Kurio kvapai vis tolsta nuo manęs

Net atspindėto iš skirtingų pusių
Srovė pro ledą šniokšti nenustos
Kur tu esi kur aš jau greitai būsiu
Tiesa – abu skirtinguose krantuos

Kai iš dangaus išplauks akvamarinas
Palydimas atodūsio gilaus
Vanduo toks šaltas ir kartu toks grynas
Mane iš tavo vyzdžių išskalaus