Tarp Dviejų Kalvelių

žvakės baigė sudegt – šitas vaškas iš mirusių bičių
kai Jokūbas per naktį su Viešpaties angelu grūmės
aš kas kartą turiu užsimerkt kad tave pamatyčiau
kai nuo sniegenų žiemą liepsnoja spygliuotos pakrūmės

o dangus kaip ir dugnas – tas pats mėlynuojantis ledas
kada angelas skaudžiai pargriauna sutrupinęs koją
ir daugiau dieviškumo čia niekas tikrai nesurado
gal dėl to kad jo niekas čionai ir rimtai neieškojo

čia net žmonės gelsvi nulipdyti iš stingstančio vaško
kad karščiuojantys kliedintys skleidžia nežemišką šviesą
o peizažuos žiemos mėnesienos krauju išsitaško
ir tada paaiškėja kad baigės budėjimas dviese

pasilieka tik keistas praėjusių švenčių laukimas
ir būtis vėl sunki nors atrodė kad pagirios lengvos
kai į kaminą staugia vėjūkštis kaip vilkas užkimęs
ir namuos dreba vaikas nuo stūgsmo ausis užsidengęs

ir vidurnaktį vienišą prakaitas valandas muša
sienos laikrody užkaliau savo gegutę ir landą
sapnavau savo venomis bėgantį mėlyną tušą
kuris vaikšto po kūną tačiau išėjimo neranda

kaip ir mudu klajojantys venų ilgais labirintas
rankoj siūlas nutrūksta ir girdis tik tylinčio riksmas
aš supurtau žaislinį miestelį ir sniegas vėl krinta
ir atrodo už posūkio mudu ir vėl susitiksim

vėl spurdės lentomis užkalta žalvarinė gegutė
tokį durną-vi-durna-ktį nieks iš tikrųjų nevyksta
tik juodam balkone mus neūžauga mokys nebūti
ant lentelės prie miesto tik užrašas senas – Twin Peaksas