ostija

susiėmę už rankų šią žiemą
taip arti kaip nebuvo dar niekad
kylam gedului žemiško slenksčio
kažkada man sakei nepaankstink
vis klijuoti ikoną paliekant
to kas trupa į drobę kasdienę

kiek mazgų mūsų auroje supas
kiaurai siūlės raudonos išrėkia
nenumaldomą norą išnykti
su tavim tirpume pro mažytę
durų akį joje vienariekė
dievo duona iš lūpų į lūpas

iš nustelbiančio protą budrumo
nyra rankos nurodančios tiesiai
į knygas kur surašomos vėlės
nuodėmingų aistras prikėlusios
nulinčiuot po vieną pavėsyje
trupiniais mūsų kūnų tebūna

kai nebūti lengviau nei svajoti
kai svajoti labiau nei paliesti
rankom pilnatį švelniai lyg pūką
ritinėti liežuvių galiukais
ir išplakt susigūžusioj siestoj
dievo mūką kirčiu atskaičiuotu