Išsigandęs šuva ant įskilusio ežero ledo,
Baugščiai šiepias nasrai, tačiau bijo net tyliai suloti,
Kas jį užginė čia, kas suklysti vargšeliui taip leido,
Ledo kupstai lyg keteros rymo pavargę, kuproti.
Čia žingsniuoja žvejys, styro ausys iš kailio kepurės,
Šaltis žnybia stipriai, senio ūsai šlapi ir šarmoti,
Rankos plikos, raudonos, apsiaustas nuo laiko apspuręs,
O šunėkas ant ežero šiepias lyg bando suloti.
Plyti tamsūs laukai, jau senokai pamiršo jie sniegą,
Laibos viksvos šiurena, o vėjas pamišusiai tirštas,
Senos akys pamato šunėką, tą valkatą, varganą bėdą,
Apsidairo žmogus, pasijunta jis vienas lyg pirštas.
Jie abu vieniši, senas žvejas, šuva, dar tas vėjas,
Aiži ledo danga, slysta kojos, o rankos sugrubo,
Bet pastvėręs šunėką, vis glosto ir glosto jis kailį jo
Ir laimingi keliauja į šiltą ir laukiančią stubą.
Jautriai ir vaizdingai sueiliuota istorija. Man tai pačios gražiausios šios autorės eilės. Su eilėdara rimtai padirbėta, tik gal kiek stringa rimas ketvirtame stulpelyje vėjas/kailis jo. Sukeitus žodžius vietomis, galima surasti gražesnį rimavimą - vėjas,/pastvėręs. Kad ir "bet vis glosto ir glosto jo kailį, šunėką pastvėręs". O aplamai, tai šaunuolė. 5