šiek tiek apie pojūčius

paspiri batais lapus ir užklostai išlietą aliejų
eterinį per smilkinius einantį aitriai lyg uoslę
tarsi būtų vaškavęs kas nors o ne eterį žemėn išliejęs
gal netyčia gal tyčia ar tam kad švelniai paguostų  
ir kad smarkiai neplūstų mintis lig beamio dusulio
nuo liuzijų tikroviškumo erdvių toliuos dulksančių
lyg prilipusių vakardienos šaipulių ir nerimo būsimo
iš pažinto kvėpavimo nepažintųjų ir mūsų
nežiūrėjimo upėn kai žuvys nakties fejerverkais
virš vandens ir geismų švelniai žybčioja to nepamiršiu
matėm tikinčius kalnu kur degina kriviai apverkę
tam kalne vaidilutę ir ilgesį mūsų sukiršina
su upijos tėkme kur palaidojom mylinčių urnas
jei ne mūsų tebus kažkieno tu manim netikėjai
po truputį lyg smilkalus deginai aistrą apkurtęs
nuo spengimo nakčia smilkiniuos įkvėpimui išėjus