Gruodžio 6-oji diena, kalendorinė žiema. Vidudienis. Įšėjome su Kendžiu pasivaikščiot. Kendis – tai rytų europinė laika. Juodas, balta krūtine ir dešinė priekinė letena, kiek mažiau baltumo kairiajai. Už mėnesio jau jam bus du metai. Labai judrus, sumanus  ir draugiškas šunelis!
Diena ne žiemiška, visai nešalta, tik drėgna. Ant šakų kabo voratinkliai (ir kada suspėjo vorai?), o juose rasos lašelia, kaip biseris, kai matai juos dangaus fone. Saulėje gražiau atrodytų, bet saulės nėra, ją gal drakonas prarijo. Visą rudenį beveik nesimatė. Kendį paleidau nuo pasaitėlio, žinau, niekur nedings. Einu sau miško keliuku ir... ką jūs manote? O, tai stebuklas! Ant tako rangosi... žalčiukas!.. Gyvas! Gal kiek apsnūdęs, kaišioja liežuvėlį. Atbėgo ir šuo, bet liepiau jam neliesti, nors ne ką jam būtų padaręs. Nufotografavau kelis kartus mobiliuoju, bet įkelti nuotraukų čia nėr šansų... bent jau man. Į feisbuką? Nenaudoju. Kažkodėl nepatinka. Gal amžius ne tas, nežinau.
Bet žaltys gal sušals. Pora laipsnių virš nulio, o jam tai ne komfortas, manau. Gaila man jo, bet padėt negaliu. Muselių nėra, varliukai pasislėpė, nustips alkanas ir sušals. Ir galvoju: gal žiemos nebus, jei ropliai dar nemiega? Keista...