*** *** ***

Pailsėk, o brangioji, aš indus išplausiu,
Sutvarkysiu namus, tu tiktai pailsėk.
Pasakysiu dar, kad ir rūbus išskalbsiu,
Nėr už tave brangesnės, tu manim patikėk.
Ir tikrai nežinau, iš kur imasi viskas?
Tas švelnumas, kuris taip ramina mane?
Tavo akys vilingos paslaptigai sutviska,
Tavo rankos apsaugo, globoja mane!
Tai ne užgaida, noras, tai meilę vadina,
Kuri dar ilgai, ilgai degs manyje!
Kuri mano kūną ir sielą maitina
Ir kuri, kaip žvaigždė, man spindės kelyje!
Tavo akys ir lūpos – tai meilės šaltinis,
Tavo balsą lyg treles paukštelių girdžiu.
Dieve, kaip aš myliu! Ir už ką ši kankinė?
Ir mylėsiu toliau. Tu mylėk, aš meldžiu!
Plaukai, tavo kaklas, pečiai ir krūtinė –
Dabar, jeigu tikras poetas aš bučiau,
Aprašyčiau, kokia nuostabi ir auksinė,
Iš visų gražių žodžių aš posmus susiučiau!
Pamiegok, pailsėk, mano paukštė tu miela,
Žinau, po darbų tu esi jau pavargus.
Jei nebus jau manęs, šalia bus mano siela,
O dalykai kiti jau ne tiek bus ir svarbus!..