Dainuokim, siela

Naktis ir vėl mane prispaudė pilkais dūmais,
Gyvenimo keliai man čaižė kūną.
Kiek visko buvo šiuose keliuose, kas pasakys?
Tiktai mintis įdėmiai žiūri į akis.

Ne šventas aš, jėgų tikrai dar man pakanka,
Širdelė nepalūžus,  neišsenka,
Per darganas gyvenimo, piktus šalčius
Tempiu savo likimą  ištisus metus.

Dainuokim, siela, su manim per taurių skambesį,
Mes su tavim kartu, nepritekliai jau baigėsi,
Kiek buvo šiam gyvenimo kely – nesuskaičiuot,
Net norisi likimą karštai išbučiuot!

Kiek visko buvo, bet ištirpo migloje,
O klydau kiek šaltoj rutinoje!
Menu, kaip aš vaikystėj laksčiau basas,
Aušroj žolė žvilgėjo ir spindėjo rasos!..

Į praeitį parodykit man kelią!
Prisiminimai dabar mano širdį gelia!
O buvo laikas, kai be jokios priežasties
Juokiausi, prisiglaudęs prie mamos peties!..

Menu visus savo senus draugus,
Kaip kvepia žemė, kai palis smarkus lietus.
Parodykit man kelią atgalios,
Kad pamatyčiau tai, kas jau sugrįžti nevalios…

Tai kas, kad galva nusidažė sidabru -
Širdy manoj dar dega aibė žiburių!
Gal už monetas kas išmainė savo sielą,
Gal kitas kas lyg pačio galo stos kaip siena.

Aš naktimis rūkau, žiūrėdamas į dangų
Ir meldžiu Dievą išsisaugot tai, kas brangu.
Aš neturtingas, bet sąžiningai gyvenu
Ir už teisybę pasiduot neketinu!

Dainuokim, siela, su manim per taurių skambesį,
Aš juk žinau, mane maloniu balsu kalbinsi!
Apsikabinkime ir eikime keliu
Rytmety, mūsų rasotų takeliu!

Ir laikas mano eina, nors negydo
Žaizdų, nepermatomame šyde.
Ir, kol krūtinėje manoji širdis dega,
Aš nenulenksiu dar galvos! Taip vyrui dera!