apleistam rojaus sode
šalia seno pylimo
sustingsta trapi amžinybė
čia šmirinėja
garvežių dvasios
troškią liepos popietę
jos atgimė drugiais
ir laumės žirgais
rojaus vabzdžiai nekanda
į lipnius susivijusius kūnus
jie tik švelniai nulaižo mudu
nugrimzdusius meilės ekstazėj
ir kai viskas nurimsta
Jos akyse
sužiba
besibaigianti vasara