norėjome būti
drugeliais išglostančiais
daugiabučių keteras -
grumstai ląstelės neuronai
dūšelės žvakelės degėsiai
tirpstantys ir atsilipdantys
vaškiniai geniai kalantys uoksus
dangoraižiuose, sraigės braukančios
troleibusų linijas rageliais
smartfonų rageliuose gyvenantys
paaugliai neglostę drugelio pilkosios ląstelės
paukščių snapuose, tūkstančiai genių
į smegenis mūsų geniai
neužkukuos gegutės balsu mūsų
geniai neišskaičiuos iš lizdo išmestųjų
tūkstančiai uoksų
tarp dangaus ir žemės, tirpstantis vaškas
bespalvis bespal-
vis
ir poeto plunksna už
machaono sparno paunksnę
taip ir maniau -
norėdama nuspalvinti
mūsų sielas
turėsi mane
išlesti turėsi
iškalenti turėsi išmesti
iš lizdo
Ilgai galvojau, ką čia tau pasakyt, be to, kad jis pasirodė man stipriausias iš Tavo kada nors skelbtų rašyke. Būtent emocine prasme. Nors vaizdine irgi ;-)
Bet čia jau labai taikliai Mikė Lilikė pakomentavus, nebeturiu ką pridurt. Tik su kritika nesutinku, bet gal tik todėl, kad dar nepribrendau kritikuot stipresnės poezijos ir tiesiog nematau aš tų trūkumų...
Pabaiga (nuo machaono) apskritai nokautavo.
Tas emocinis užtaisas pabaigoje... Ne kiekvienas geba taip skelti, skelti, skelti ir driokstelti. Čia jausmine prasme. Vaizdai dinamiški, grakščiai raibuliuojantys tirpstančio vaško paviršiuje. Pradžia pastebimai perkrauta dalyviais. Nemėgstu "išglostančiais." Tiesiog nemėgstu.
Tiesa pasakius eilėraščio grožį pajutau tik po to, kai perskaičiau antrąją jo pusę po machaono ir sugrįžau skaityti nuo pradžios. Tik tada atradau išsakytų įmantrybių prasmę. Vis tik patiko, reikia pripažinti.
Nors hičkoką prikelti iš numirusių ir jam tai parodyti (: Raiška, kaip autoriui būdinga, stipri, tas siurrealizmas pažadinantis pojūčius gerai juk. O pabaiga, man asmeniškai, tokia emocinė diarėja, po ilgalaikės emocinės konstipacijos. Manau, liūdna turėti gerą reputaciją rašyke, nes nuoširdžios nuomonės beveik nesulaukiate (: Laikykitės, Tomai.
Skaičiau kelis kartus, šis kūrinys vienas iš autoriaus geriausiųjų.
"tūkstančiai genių į smegenis mūsų geniai" - stipri citata ir nei vieno genio išmesti negalima, jie visi kaukši į mūsų pasąmones ir yra savo vietose.
O pabaiga aplamai pribaigė:
"norėdama nuspalvinti
mūsų sielas
turėsi mane
išlesti turėsi
iškalenti turėsi išmesti
iš lizdo"
Paukščių gyvenimas yra savotiškai gražus, apipintas romantika, legendomis, bet realybėje tarp jų vyksta nuožmi kova dėl išlikimo, išgyvenimo. Kažkada žiūrėjau per internetą tiesioginiame eteryje buvo transliuojamas Šiaurės Amerikos erelių poros gyvenimas (buvo įmontuota kamera virš jų lizdo). Su nuostaba stebėjau kaip abu paukščiai pasikeisdami tupėjo ant dviejų patelės padėtų kiaušinių, džiaugiausi, kaip vienas po kito išsirito maži ereliukai, bet, toliau, deja, įvykiai klostėsi ne pačia linksmiausia gaida. Kai tėvai maitindavo, vienas iš mažylių vis snapu dauždavo savo "broliuką", nustumdavo jį, pats pirmasis savo snapą žiodavo ir tokiu būdu gaudavo didžiausią maisto dalį. Antrasis ereliukas pavalgydavo tik jei likdavo nuo pirmojo ir kai tas pasisotinęs nueidavo miegoti. Dėl maisto nepritekliaus antrasis mažylis silpo, lėtai vystėsi ir neišgyveno. Kodėl visa tai pasakoju? Būkime stiprūs savo dvasia, bet nesupaukštėkime. :)
5
Stipriai su sentencijom apie suaugimą su gimtuoju lizdu, nesidairant aplink:
,,...turėsi mane
išlesti turėsi..."
Įdomus kūrinys...sakyčiau: ,,žinoma - turėsiu, nors geri norai būna ir pragaru grįsti-:))
Labai jau daug genių, kažkaip negyvai užkalė... tūkstančiai genių
į smegenis mūsų geniai
neužkukuos gegutės balsu mūsų
geniai neišskaičiuos iš lizdo išmestųjų
gal reiktų išmesti iš lizdo
tomkompotas diletantas ir paprastieji gružliai
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.