9

nudilo pienės ant laukų iš aukso pintos,
išnyko amžiams nunešiotos vėjo,
dar bandė klausti skrisdamos – o mes kelintos?
bet laikas neatsakė – nekalbėjo.

kaip drobė vasara po kojomis mums tiesės
ir tamsūs liūdesiai netemdė šėlsmo,
vaizdavomės esą veikėjai šitos pjesės
išvengiantys bet kokio plauko žilsmo.

vaizdavomės esą veiksniai tik pagrindiniai, –
staiga ruduo tą visą nuskandino
ir vėl mes drebantys žiemos glėby eiliniai,
kuriuos kadaise mylimais vadino.

o pienės vėlei klaus ir vėlei – mes kelintos? –
bus mūsų vėlės dangaus jau apkabintos.