***

kai dienos bėga
tarp betono paunksmių
supranti tyliai kapsintį
žodžių virsmą
iš dangaus į smėlį
kur pavargęs keliauti
priglunda
pro langą švytint mėnuliui
pamažu perpjauna
odą ir prikemša
sielos toks ramus tu
lyg nusėdęs plazdenančioj
žvakėj kai sapnuojasi
tau dievo akys —

samanos užkloja pėdas
veidas pranyksta žemės
grumste
rankoje sutrupini
į paralelines visatas
tokias smulkias —

ritasi gurkšnis oro
gerkle iki riksmo
taip tyliai kad
tūkstančiai žuvų
nuščiūva

ir bus taip per
amžius