Kartą stebėjau mažą mergaitę parke. Ji ėjo ir rinko akmenukus – kruopščiai, lyg kiekvienas būtų turėjęs savo vardą. Kai vienas iš jų jai iškrito, ji sustojo, paėmė, nusišypsojo ir įsidėjo atgal į kišenę. Be pykčio, be skubėjimo. Kažkaip labai įstrigo ta akimirka. Kaip švelniai ji su savimi elgėsi. Kaip natūraliai sau atleido.

Aš to ilgai nemokėjau.

Kai nežinai, kad gali būti švelni su savimi, pradedi iš savęs reikalauti. Reikalauti būti stipria, reikalauti neišsigąsti, reikalauti nieko nepraleisti, niekam netrukdyti, viską padaryti teisingai. Net jausmus išgyveni lyg su instrukcija: šitas tinka, šitas – ne, šitas per daug, šitas – negražu.

Dažnai suaugus gyvename taip, lyg būtume nuolatiniame egzamine. Ir net kai niekas nebevertina, pats tampi vertintoju – griežtu, reikliu, kartais net žiauriu. Nes kažkada buvai išmokyta: jei nori būti verta – turi pasistengti. O jei jau pavargai, kentėk tyliai. Nes juk reikia būti stipria.

O tada nutinka – gyvenimas. Su savo dulkėmis, netikėtais posūkiais, pasiklydimais, skubėjimais. Ir tu bandai išlikti teisinga. Tobula. Nes tik tada, galbūt, būsi pakankama. Bent kažkam. Bent sau.

Bet labiausiai skaudina ne tai, ką sako kiti. Skaudina tai, kaip pati su savimi elgiesi, kai niekas nemato. Kai pavargusi verki ir dar dėl to kaltini save. Kai nenori niekur eiti, bet vistiek eini – nes „taip reikia“. Kai širdis tyliai kužda: „Pabūk su manim“, o tu ją nutildai, nes „nėra laiko“.

Ir tada imiesi darbų, tikslų, santykių, idėjų, gelbėji visus aplink – tik ne save. Bandai būti reikalinga, kad bent per tai pasijustum verta. Bet jau kurį laiką žinau: kuo labiau bėgi nuo savęs, tuo labiau atsiranda viduje tuštuma. Ir jos neužpildo nei žmonės, nei pasiekimai, nei patvirtinimai.

Ilgą laiką maniau, kad suaugti – tai tapti nepažeidžiama. Kad reikia išmokti nesijaudinti, neklysti, nieko nejausti per stipriai. Bet pasirodo – tikra branda ateina tada, kai išdrįsti būti su savimi visokia. Netvarkinga. Pavargusia. Abejojančia. Ir vis tiek sau švelni.

Tai nėra lengva. Nes reikia persirinkti tuos akmenis, kuriuos kažkada susirinkai – ne kišenėse, o širdyje. Akmenis iš „turi būti geresnė“, „esi per daug“, „čia tavo kaltė“. Ir galbūt sustoti, kaip ta mergaitė parke. Pasiimti iškritusį gabalėlį savęs, nusišypsoti ir pasidėti atgal į širdį. Be pykčio. Be kaltės.

Man dabar svarbiausia – ne išmokti save mylėti, o išmokti su savimi būti. Kai skauda. Kai neaišku. Kai viskas griūva. Išstovėti šalia, neišduodant savęs. Ne šūkiais ar afirmacijom, o tyliai – kaip draugė, kuri niekur neskuba.

Užtenka pradėti nuo vieno akmenuko. Vieno žingsnio atgal į save.