tavo sausumos
o mano - vienatvė
negraži lyg pasenus prekiautoja
kur kadais siūlė
pirkti kačiukų
išrinkai tą vienintelį
kuris nemylėjo
mėgo lovoje murkti
tau moteris
kai mano įsčiose
brendo vanduo
tu ištroškęs lūpas
paliesdavai
į bedugnę kur
skęsta žvejai
ir čia dūžta laivai
kokį tūkstantį metų
neramiai išsiblaško buitis
kai glaudi tyliai
klūpančias moteris
tik ne maldai
prisipažink