Daugia-būtis

Byra kortos žymėtos iš tavo rankovės
tu juokiesi ir nieko nenori girdėt
lyg kulka sidabrinė pro debesis šovė
pavėlavus į lizdą sugrįžti kregždė

mainos vakaro veidas kaip šiaurės pašvaistė
lyg pernykščio rugsėjo geltona dėmė
mes gyvenimo buvom išmokyti žaisti
nemokėjom tik vieno – gražiai pralaimėt

tu braukei tarsi arfos stygas savo plaukus
kai aplink viskas ėmė kaip varis ruduot
tu sakei man aš nieko daugiau nebelaukiu
nei šio trumpo ankstyvo rudens nei Godo

o labiausiai nelaukei ateisiančio ryto
nežinojai kada ir kur tašką padėt
tik matei kaip į žemę nušvitusi krito
svetimų ir pilkų daugiabučių kregždė

vėl iš lūpų išsprūdusi paukštė manoji
jau visi juk išskrido bet liko keli
išlankstyti iš tavo minčių kai sapnuoji
ir nubusti daugiau be manęs negali