*
ant lovos krašto nuleidusi kojas
tabaluoji lyg teškentum
vasarošiltį vandenį

kokia laki tavo vaizduotė
jie bijo, kad ji gali išplisti
kaip virusas
kad kiekvienas savo namuos

turės ilgesio upę
kurion įmerks kojas ir sėdės
maišydamas vandenį

viskas plinta kaip užkratas
todėl sienos atitveria
durys neturi rankenų
elektros lizduose nėra elektros
todėl langai neatsidarinėja

todėl

čia beprasmiška laukti kada
baigsis lietus ir
išleis bent trumpam pasivaikščiot
į kiemą

savo mintim tu moki iškviesti
tamsgaurius debesis
tik nemoki sustoti laiku
kai pratrūksta

pila ir pila savaitę
pažliugę ir purvini keliai
nepravažiuojama
klampi buza

tu stovi prie lango:

ne. Godo neateis
nei šiandien nei rytoj
nei kurią nors kitą dieną

tu stovi
rudens sekmadienio pavakarę
ir staiga supranti koks turėjo būt
vienišas
Dievas sukūręs pasaulį
kuriame daugiau nėra ką veikti

kaip tik dauginti liūdesį