Rašyk
Eilės (73113)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2018-04-19 19:46
zerkalo

Godo

*
ant lovos krašto nuleidusi kojas
tabaluoji lyg teškentum
vasarošiltį vandenį

kokia laki tavo vaizduotė
jie bijo, kad ji gali išplisti
kaip virusas
kad kiekvienas savo namuos

turės ilgesio upę
kurion įmerks kojas ir sėdės
maišydamas vandenį

viskas plinta kaip užkratas
todėl sienos atitveria
durys neturi rankenų
elektros lizduose nėra elektros
todėl langai neatsidarinėja

todėl

čia beprasmiška laukti kada
baigsis lietus ir
išleis bent trumpam pasivaikščiot
į kiemą

savo mintim tu moki iškviesti
tamsgaurius debesis
tik nemoki sustoti laiku
kai pratrūksta

pila ir pila savaitę
pažliugę ir purvini keliai
nepravažiuojama
klampi buza

tu stovi prie lango:

ne. Godo neateis
nei šiandien nei rytoj
nei kurią nors kitą dieną

tu stovi
rudens sekmadienio pavakarę
ir staiga supranti koks turėjo būt
vienišas
Dievas sukūręs pasaulį
kuriame daugiau nėra ką veikti

kaip tik dauginti liūdesį
2018-04-19 13:51
zerkalo

Plagiatai ir kitos degiosios medžiagos

Plagiavimas a la džiazavimas, kaip sako Klimb, tiesiog aidi per visus rašykus.  Dviejų plagiavimui skirtų klonų neužteko. Atsirado dar vienas „Interpretatorius“. Žiūrim, ką turim:
mano tekstas – originalas: originalas
Intepretatoriaus plagio
mano tekste: „lyg kulka sidabrinė pro debesis šovė“

plagiatoriaus: „sidabro kulka pro mėlyną debesį“
mano: „tu sakei man aš nieko daugiau nebelaukiu
nei šio trumpo ankstyvo rudens nei Godo“
plagiatoriaus: „pro laukiančius Godo“
mano: „svetimų ir pilkų daugiabučių kregždė“
plagiatoriaus: „ir proziškas laiptines daugiabučių po
kregždžių sparnais“
Negi jūs tikrai tikite, kad visi šie vaizdiniai elementai yra paprasčiausias „netyčinis pasikartojimas“? Tiek vaizdinių iš vieno teksto nežinomu būdu perskrido iš kito ir tai tiesiog „kolektyvinės pasąmonės“ pajauta?
Baikit, nemanau : )

kitas šio plagiatoriaus tekstas - G L P eilėraščių nuvogti įvaizdžiai
plagio
kas skaitė G L P naujausius kūrinius, tikrai ras vogtų dalykėlių iki soties.
O dabar juokingiausias šios situacijos dalykas. Plagiatoriaus „Interpretatorius“ vogtą tekstą vyriausioji rašyk. lt administratorė Klimb net įsidėjo į mėgstamiausius. O... kaip miela... kaip objektyvu... kaip skaidru, kad per sprindi nieko nematyti nuo melo ūkų.
All That Jazz! :D
2018-03-07 21:27
zerkalo

***

o šventas naivume o šventas
naivumas tikrai vėl apgaus mus
ir mano paties išgyventas
net man nepažįstamas jausmas

kaip pėdsakai paukščio atvėsę
sustingę lauke mėnesienos
kai rodos kad skrendame dviese
tačiau parašiutas tik vienas

toks senas skylėtas ir pilkas
susiūtas iš laikraščių skiaučių
kai skamba ore baisiai ilgas
akordas kurio neišgaučiau

o šventas naivume o šventas
groteskiškai grodamas grotom
ir šešios ne stygos bet lentos
parodys kas šičia kuprotas

ir viską galiausiai ištiesins
iš būtojo laiko nebūto
kritimas į nežinią dviese
be plano ir be parašiuto
2018-02-22 19:42
zerkalo

***

niekis
2018-02-22 18:10
zerkalo

NE-literatūrinės naujienos

Mane močiutė patriotiškai augino. Sakė, kad net kai buvau kelerių metų pyplys, paklaustas „kas tu?“ – atsakydavau – "lietuvis".
O štai Sniegė Baltuolė rašo, kad mano eilės konkursui „lozunginės , politinės eilės... atšmieštos prorusiška propoganda.“ Aišku, nežinojo, kad propAganda rašoma su a. Bet ne tai esmė. Kad atmiežinėju „prosusiška propaganda“ – tokį „komplimentą“ girdžiu pirmą sykį gyvenime.
Kitas teiginys taip pat dvelkia diktatūra: „O apie sovietmetį turėtų rašyti tie, kas jame gyveno, o tokių – apstu.“
Vadinasi, apie sovietmetį draudžiama rašyti gimusiems jo pabaigoje.
Ir apskritai DRAUDŽIAMA rašyti ko nors pačiam neišgyvenus realybėje. :D
Pamirštama, kad yra toks dalykas vadinamas empatija. Pvz. Herta Miuler ir Spielbergas, Polanskis nepatyrė holokausto ar tai sovietinio lagerio, bet apie juos puikiai aprašė Herta, o režisierių filmai laikomi aukso vertės. Taip, kad mes visi galime rašyt nors ir apie 1863 sukilimą, nors ir apie Mindaugo krikštą, jei turime tam pakankamai empatijos.
2017-12-27 13:24
zerkalo

V I E Š I P A T V A R K Y M A I

Kaip turi elgtis kozno dievobaiminga ir viežlyba asaba jomarke, savo gildijos pobūvy ir kitoniškame suėjime.
1.Gink Dieve nevalna prisiplempus arielkos bastytis tarp žmonių viešumoj ir savo nesvietišku smirdėjimu o taipogi kalakutiškais tauškalais papiktinti sueigą. Jei bus taip, tai sūdžia turi bausti tokį galgoną 30 lietuviškų grašių, ale jei pinigo neprituri, liept iškasti 10 uolekčių grabės po Vilniaus miesto sieną.
2. Nevalna prie visų šnirpšti į saują nosies tirštumą ir po tam ana šluostyti in vežimų šonus ar in svetimų asabų drapanas. Jei bus taip, reikia tokį baust 20 grašių ar nedėliai pristatyt minti dumples vinių kalykloj.
3. Nevalna mėtyt iš savo kišenių ar savo vežėčių pakulas, plunksnas, supuvusias ropes, šapus, o taipogi išmesti viešai sunešiotas vyžas ir kitoniškas bezliapyčias. Jei bus taip, baust 50 lietuviškų grašių ar nedėlią mėžt vaivados žirgų staines.
4. Už akies pamušimą viešumoj – 45 grašiai,
    Už žipono palos atplėšimą – 35 grašiai,
    Už spyrimą in pasturgalį – 50 grašiai,
    Už plaukų pešimą dėl keršto – 60 grašiai, o už plaukų pešimą dėl šposo – vienas auksinas.
Šitie wisi patvarkymai priguli visiem paprastiem žmonėm, ale nevalna anuos taikyt bajorams o taipogi šlėktai.

Išguldyta Vilniuje
Metais 1636 per Šv. Roką.
2017-03-19 21:12
zerkalo

X X X V I I S K Y R I U S

Mėtome pėdas
2017-02-02 22:46
zerkalo

Padėkos diena nedėkingiesiems

Žiema, kaimo kiemas, kaladė ir pagaląstas kirvis, garas iš burnos, vištos neramiai kudakuojančios, viena jų spurda laikoma mano rankose, taip smarkiai stengias ištrūkt, kad sunku išlaikyti, nors laikiau save visai apystipriu vyru, bet vištos valia ir galia rodo savo. Aišku, toliau vėl kirvis, vienas mostas, blykstė, šiltas kraujas iš nukirsto vištiško kaklo. Vos tik paleidžiu – ji ima plakti sparnais, visai palei žemę, veržias į priekį jau be galvos, be jokių orientyrų. Manyje irgi kažkas ima plakti tarp šonkaulių, iš išgąsčio ir pagarbos, iš baltoj kiemo arenoj tvyrančio jaudulio. Stebiu, kaip ji pusiau skrisdama, pusiau atsispirinėdama žemės traukai, savo kreivomis vištiškomis kojomis bėga kažkur...
Galbūt ir vištos regi savo vištišką šviesą vištiškam tunelio gale?! Kraujas piešia ant sniego punktyriškas laštakių kreives, kurios, rodos, neveda niekur, visai kitaip nei K. Bradūno eilėraštyje, kuriame laštakis veda į miško gilumą, į rezistencinį būrį. Čia jis tiesiog žymi tą aklą begalvės vištos veržimąsi į gyvenimą, taip tarsi nieko nebūtų nutikę, tik žvilga raudoni išcentriniai ratai kaimo kieme. Raudonu ant balto rašomas paaukoto paukščio eilėraštis, kurio jau nesugebėsiu ištrinti iš atminties. Tie atkaklūs sparnų mostai, kuriems imu jausti pagarbą, tas vitališkumas, prieš kurį kirvio ašmenys, rodos, netenka prasmės, taip įsirėžia, tampa savita filosofija, pavyzdžiu, koks gali būti stiprus noras ištrūkt į gyvenimą dėl jo paties. AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT. AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT. – choru gieda kitos kaimo vištos ir gaidžiai, jų choras, nors ne visai darnus, tačiau tampa kažkuo vieningas, galbūt jame nėra vieno balso, tačiau yra viena prasmė, idėja, būsimųjų aukų skirtų mūsų šventinio stalo patiekalams bendrystė. Mūsų paskutinės vakarienės aukos bendrystė.
Užsimerkęs giliai gali justi, kaip sniege paplūdusi kraujais strykso skiauterėta Jono Krikštytojo galva. Kaip nuo jos atskirtas nuogas, pastiręs kūnas bėginėja pirmyn ir atgal lyg bandydamas šiek tiek apšilti, lyg norėdamas lėkti į savo gyvenimą ir liudyti gyvą jo džiaugsmą. Lėtai atsimerki. Apsidairai – aplinkui ne sniegas, tai gladiolių žiedais nubarstyta arena. O pavieniai žiūrovai – didesni kiemo vaikai, kelios moterėlės, aš (budelis neuždengtu veidu) ir kitas (budelis, kurio veido nebepamenu) – pamažu ima skirstytis.
Vištos kūnas kelis metrus nuo mano kojų jau stypso išspinduliavęs visą savo vitalinę energiją. Tačiau jis guli taip, kaip guli laimėtojo kūnas. Iki pat paskutinės akimirkos buvęs gyvenime ir paniekinamai pergalėjęs savo mirtį. O į sniegą, į žemę vis gilyn ir gilyn ima gertis rašmenys, raudonu ant balto, paaukotos raibosios krauju...
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą