Vilko vaikas

Skyla lukštas dangaus rangos žaibas kaip gysla mėlynas
Ir pulsuoja gyvybė tiksėjimas tvinksniais į smilkinį
Dvi sparnuotos būtybės lietaus atsigert atsėlina
Ima stūgauti laikas nes tu jį per amžius vilkini

Ir baugu jau avėti batus ir vilkėti apsiaustą juodą
Tarp avių ir vilkų iš savęs visą tamsą stūgaut
Ar regėt iš arti baisų vilką bet susapnuotą
Neseniai dar į kaminus staugė žiema ir pūgos

Neseniai nežinojau ką pats pasakyčiau giltinei
Ar į veidą spjaučiau ar melsčiau ant kelių puolęs
Aš per mažas žvėris man lėtai vis dar kalas iltiniai
Daug greičiau mus visus čia praauga ankstyvos žolės

Juodos naktys kava prie darbastalio tiek prirūkyta
Iš tų nervų kurie kaip laidai po tapetais svyla
Tik šešėlis ir aš kiek panašūs į vienas kitą
Po žaibų ir griaustinių lėtai deklamuojam tylą

Ir prašvinta galop juk vis viena prašvisti turi
Aš „bylosiu šviesiau“ tik pamatęs kaip gera būna
Kada dūla danguj mėnesienos baltutė burė
Į kurią suvyniojot prasmirdusį Kristaus kūną

Nors tas kvapas mirties bet kartu ir gyvybės pilnas
Kai praplyšo kokonas baltas ir gyvybė iš jo ištrūko
Kad galėtų vilkus ganyti ir vilkams pakedenti vilnas
Tegu avys toliau sau blaškos tarp būties nebūties ir rūko