Tarpuos dvidešimt

tiktai vėjas vis trankantis durim –
čia daugiau nebėra kam užeiti
čia be jo mes juk nieko neturim
tik iš dulkių tu kroveisi kraitį

ir į atmintį akmenis krovei
ir sakei kad eilėraščiai sunkūs
kad sutirpo ledinės šventovės
kad nutilo ir šauksmas ir munkas

tarp taikos ir hibridinio karo
kulkų gilzės sijonais nušluotos
kas girdėti turbūt nieko gero
kur išeiti tikriausiai iš proto

juk vis tiek vieną dieną sugrįši
mums namus iš vytelių susukus
vėl bandysi užpildyti plyšį
aš tylėsiu ir žaisiu degtukais

ir nors plykstels ugnis tu nejausi
kaip pakrypsta diena vėjui pučiant
ir kaip kužda į kurčiąją ausį
mano dvidešimt sapno eilučių