Skundų knyga

ir jau šiek tiek gyvenimo patyręs
gali nuspėt kad nieks nepasikeis
vienodai oš ir radijas ir girios
ir rytą stirnos laigys pamiškiais

diena išauš kaip visada išaušta
iš miego prisikels pasaulis šis
paėmus motina medinį šaukštą
tik dar labiau šią lemtį išmaišys

dalins kaip kortas perskeltos kaladės
kurią kapojau rodos taip seniai
ir pašinai po oda nuolat badės
kaip nebaigti nesklandūs sakiniai

kuriuos ištaręs nebylys suprato
kad mokytis tylėjimo geriau
sunku išeiti iš kaltumo rato
ne taip mylėjau ir ne taip dariau

ne taip aš kvėpavau šį vėsų orą
net nežinojau pats gerai už ką
turiu rašyti skundų knygą storą
kūrėjo kito valdoma ranka

mane vedžiojo per lapus eilutėm
siaurom erdvėm kas lieka ten tarp jų
kai patys į akis sau miglą pūtėm
ir ašarojom rašalo krauju

žinau yra visatoj keistas dėsnis
inercija kai viską užrašai
kai lenktyniauja sau kuris greitesnis
per lango skruostą bėgantys lašai

iš jų tik vienas nubyrės į žemę
sudygs gėlavandeniu upeliu
pakilęs rūkas jau krūtinę semia
aš mokausi iš naujo aš tyliu

na nesvarbu – kadais kalbėti mokė
vėliau rašyti ką išgyvenai
tyloj tik traškesys bet nieko tokio
ten tik iš menčių kalasi sparnai