Beldžiantys

kiek lieka viduj juodo nerimo dar neišlieto
o veidas atrodo kaip antikos kaukė rami
per vakaro dangų tik debesys slydo iš lėto
vis plukdomi vėjo kurį vadinai mirtimi

šalta gyvastim kuri sprūsta iš juodojo rūbo
bet jį pamažu keičia žydinti žemė brandi
tai kas kad ranka kuri piešė paukščius jau sugrubo
tai kas kad lig pusės į tekantį laiką brendi

nelyg pamažu imtum bristi į mėlyną Letą
į akį bevokę kaip svetimas krislas krenti
ir išrėki viską kas buvo ilgai nutylėta
mes niekad nebuvom ir niekad nebūsim šventi

ieškoję savy dieviškumo tačiau nuodėmingo
sparnus nusimetę sudeginę juos prie laužų
vis tiek nesupratę kur viskas ką radome dingo
kad baisūs visi angelai ir todėl taip gražu 

žiūrėti kaip sprogsta mina tavo angelo veido
ir lekia skeveldros nuo sprogstančių medžių į mus
vis beldžiam ir beldžiam, nors mus jau seniai įsileido
į baigiančius griūti pavargusio Dievo namus.